Lietuvos taikomoji dekoratyvinė dailė. Įvadas. Lietuvos taikomosios dekoratyvinės dailės raida nuo seniausių laikų iki XX a.

LIETUVOS TAIKOMOSIOS DEKORATYVINĖS DAILĖS RAIDA (NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI ŠIŲ DIENŲ):

Metalo dirbiniai
Medžio dirbiniai
Keramika

Tekstilė
Stiklo dirbiniai
Porceliano dirbiniai

ANKSTYVOJO LAIKOTARPIO TAIKOMOJI DEKORATYVINĖ DAILĖ (nuo seniausių laikų iki XIV a.)

Lietuvos taikomoji dekoratyvinė dailė pasižymi ilgaamžėmis tradicijomis. Jos istorinė plėtotė, kaip ir bet kuri kultūrinė veikla, buvo apspręsta ekonominių, politinių ir socialinių veiksnių. Nuo seniausių laikų taikomosios dailės brendimą skatino augantys visuomenės poreikiai dailiesiems dirbiniams, miestų plėtra, taikomosios dailės gamybinių struktūrų (cechų, manufaktūrų, fabrikų) atsiradimas ir veikla, prekybiniai ryšiai su kitomis šalimis. Dailiųjų dirbinių išvaizdą lėmė lietuvių liaudies meno tradicijos, sąlytis su kitų tautų kultūra, įvairių sričių užsienio meistrų migracija, istorinių Vakarų Europos stilių įsisavinimas.
Meno pradmenų dabartinės Lietuvos teritorijoje aptinkama iš vėlyvojo paleolito (XI-IX a. pr. Kr.) laikotarpio. Lietuvos teritorijoje jau nuo 10 tūkst. pr. Kr. gyvenusios gentys paliko buitinių daiktų, amuletų, medžioklės ir žvejybos įnagių, pagal kuriuos sprendžiame apie pirmykščių žmonių buitį, pasaulėjautą, grožio sampratą. Kylant pragyvenimo lygiui, augo žmonių estetiniai poreikiai, atsirado laiko laisvai meninei veiklai. Pradėti gaminti sudėtingesni, labiau ornamentuoti dirbiniai, kurių motyvai simbolizavo gamtos jėgas, dangaus kūnus, atspindėjo dvasių ir dievybių kultą.

Metalo dirbiniai
Poslinkį vystytis menui suteikė XVII-XVI a. pr. Kr. į Lietuvą pradėtas įvežti žalvaris ir su juo prasidėjęs ankstyvasis metalų arba žalvario laikotarpis (XVI-V a. pr. Kr.). Tuo metu išplito vietinės žalvarinių dirbinių formos: Rytų Pabaltijo atkraštiniai kirviai, Nortikių tipo baltiški kovos kirviai ir kiti ginklai, taip pat papuošalai iš lankstytų žalvarinių vielelių ir lazdelių bei kalto metalo (smeigtukai, apyrankės kanopiniais galais). Senajame geležies amžiuje (I-IV a.) suklestėjo metalo dirbiniai. Daugiausia gaminta kalvystės dirbinių ir tik Lietuvai būdingų geležies bei žalvario papuošalų: antsmilkinių, kaklo apvarų, segių, apyrankių, žiedų. Įvairėjo jų formos ir technika, atsirado naujos medžiagos (sidabras, stiklas, emalis). Nagingiausi buvo Vakarų Lietuvos meistrai. Iš Baltijos kraštų į Romą plaukė gintaras, mainomas į žalvarį, stiklo ir emalio papuošalus. Viduriniajame geležies amžiuje (V-VIII a.) žlugo Romos imperija, vyko tautų kraustymasis, formavosi nauji prekybos keliai, kurie tiesėsi iš Lietuvos į pietryčius. Pagausėjo įvairių papuošalų. Formavosi naujos antkaklių, segių, apyrankių ir smeigtukų formos, kurios buvo bendros visai Rytų baltų kultūrai. Būta tik lietuviams būdingų - antkaklės šaukštiniais galais. Susiklostė naujas visuomeninis sluoksnis - kariai profesionalai; tobulėjo jų ginklai. Brangiausias ir puošniausias ginklas, aptinkamas tarp karių įkapių - kalavijas. Vėlyvajame geležies amžiuje (IX-XII a.), kuris sutampa su ankstyvuoju feodalizmo etapu, gaminti ypač puošnūs ir sudėtingi sidabro, žalvario ir gintaro dirbiniai. Atsirado naujų papuošalų (plokštelinės ir pasaginės segės, klaustuko pavidalo auskarai). Tuo laikotarpiu buvo populiarūs masyvūs, sunkūs papuošalai. Europoje išplitęs teratologinis stilius Lietuvoje reiškiasi santūresniu, gąsdinančių bruožų neturinčiu pavidalu.

Keramika
Moliniai buitiniai dirbiniai - patys ankstyviausi gentinės bendruomenės buityje. Ankstyvojo ir vidurinio neolito laikotarpiu (IV-III tūkst. pr. Kr.) susiklostė skirtinga Šiaurės Lietuvos (Narvos kultūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno kultūros) keramika. Vyravo dviejų rūšių indai: plačiaangiai, smailiadugniai verdamieji puodai ir pailgi arba apskriti dubenėliai, dažniausiai naudoti kaip šviestuvai. Vėlyv. neolite (III-II tūkst. pr. Kr.) iš pietvakarių išplito virvelinė keramika, kuriai būdingi puodai, primenantys amforas su mažomis ąselėmis, puošti įspaustos virvės dekorą primenančiu ornamentu. Maždaug XVI a. pr. Kr. virvelinė keramika suskilo į keletą atmainų, kol išsirutuliojo vientisa brūkšniuotoji keramika, vyravusi visuose Rytų Lietuvos piliakalniuose, - įvairaus dydžio kibiro pavidalo mažai profiliuoti indai be ąsų, puošti brūkšneliais, pirštų įspaudais, gnaibymu. Kiek vėliau iš Vakarų atėjo grublėtosios keramikos banga. Jai būdingi dideli, aukšti, kibiro pavidalo puodai, kurių paviršius tarsi apdrėbtas skystu moliu. Vėlesnio periodo keramika (iki XIV a.), gausiai aptinkama piliakalniuose ir pilkapiuose, - buitinė, labai paprastų formų, mažai ornamentuota. Greta didelių puodų lipdyti maži puodeliai, kurie su maistu buvo dedami ir į kapus. Apie X a. pradėtas naudoti rankinis žiedžiamasis ratas, o XIII-XIV a. - kojinis žiedžiamasis ratas, maždaug tuo pat metu - ir specialios krosnys moliniams indams degti.

Tekstilė
Paprotys dėti daug įkapių mirusiajam leidžia susidaryti papročių ir aprangos vaizdą. Moterų kapuose aptikti miniatiūriniai audimo padargų komplektai (verpstukas su koteliu, bruktuvėlis, šepetukas, lentelės juostoms vyti) liudija, kad audimo amatas 1-2 m. e. tūkst. sandūroje buvo pakankamai išvystytas, o audinių liekanos kapavietėse patvirtina europietiško kostiumo įtaką. Apie moterų ir vyrų drabužių kirpimą žinome palyginti nedaug. Audinių ir drabužių fragmentai, aptikti kapuose, liudija, kad lietuvių aprangai darė įtaką Europos kostiumas. Kaip viduramžių laikotarpio europiečiai, taip ir lietuviai rengėsi dviem drabužių sluoksniais, dar šaltesniu metų laiku apsigobdami šiltesnį apsiaustą arba skraistę.

Gintaro dirbiniai
Gintaro dirbiniai nuo seno labiausiai plėtojami tuose kraštuose, kuriuose yra žaliavos. Kadangi daugiausia gintaro randama Baltijos jūros pakrantėse, dagiausia gintaro dirbinių įvairiais laikotarpiais gaminta Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Ankstyviausi gintaro dirbiniai Lietuvos pajūrio teritorijoje (Šventoji, Juodkrantė, Nida, Pervalka, Klaipėda) aptinkami iš neolito laikotarpio (4-2 tūkst. m. pr. Kr.). Tai gintariniai įvairaus pavidalo kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, apvarų skirstikliai, grandys su didelėmis skylutėmis, žmonių ir gyvūnų figūrėlės, manoma, tarnavusios kaip amuletai. Dirbinių paviršius puoštas taškeliais, brūkšneliais, dalijančiais dirbinį į segmentus (spėjama, atspindėjo pasaulio sampratą). Šventosios akmens amžiaus gyvenvietėje aptikta gintaro dirbtuvė. Viduriniajame neolite gintaras jau buvo mainomas į kitas prekes su Rytų Europos gyventojais. Iš žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gintaro dirbinių randama menkiau. Pirmaisiais mūsų eros amžiais dideli gintaro kiekiai buvo gabenami į Romos imperiją, kurioje veikė gintaro dirbtuvės (Apulija, Masilija).
Gausesni gintaro dirbinių kiekiai aptinkami kapavietėse, datuojamose V-XII a. Nemaži jo kiekiai kalba, kad šis mineralas buvo labai populiarus ir mūsų protėvių vartotas įvairiems tikslams: gydymo, magijos, puošimuisi. Gintaras buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais. Juo puoštos žalvario įvijos, iš jo vėrė karolius, darė skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius), apeiginius reikmenis.

Odos dirbiniai
Nuo priešistorinių laikų Lietuvos teritorijoje buvo gaminami įvairūs buitiniai dirbiniai iš odos: apavas, aprangos elementai, krepšiai, arklio pakinktai. Išplitus krikščionybei, pradėtos įrišti spausdintos arba ranka rašytos knygos. Įsigalint dvarų kultūrai, dekoratyviniais elementais imta puošti rūmų ir dvarų interjerus (odiniai tapetai, vadinami kordibanais) bažnyčių altorius. Oda aptraukdavo krėslus ir važiavimo priemones. Iš odos siūtos pirštinės, diržai, rankinukai, gamintos vėduoklės, tabakinės, medžioklės krepšiai.

XIII a. Lietuvoje susidarė teritoriniai valstybinio pobūdžio junginiai, pasižymėję bendrais ekonominiais, politiniais ir kultūriniais ryšiais. Didžiojo kunigaikščio Mindaugo suvienyta Lietuva palaikė politinius santykius su dauguma valstybių. Sumušus kryžiuočius prie Žalgirio (1410) ir sudarius su jais Melno sutartį (1422) bei nugalėjus kalavijuočius prie Pabaisko (1435), susidarė palankesnės sąlygos plėtoti ekonomiką. Sustojus pačių lietuvių veržimuisi į Rytus, sumažėjo pajamos iš tų kraštų, reikėjo kelti savo ūkį. Užtruko miestų kūrimosi etapas (XIII-XV a.), stabdomas nuolatinės kitataučių ekspansijos. Vien XIV a. II pusėje kryžiuočiai plėšė Lietuvą net 135 kartus (stambesnių žygių buvo 97). Miestai vos spėdavo atsitiesti nuo vieno antpuolio iki kito. XV a. Lietuvoje priskaičiuota 150 gyvenviečių, funkcionavusių kaip miestai. Juose buvo mūrinių ir medinių pilių, 1-3 aukštų gyvenamųjų pastatų, buvo statomos 1-3 navų bažnyčios.

Gotika - pirmasis istorinis dailės stilius Lietuvoje (romanika mūsų krašte pasireiškė labai menkai, daugiausia pilių architektūroje). Gotikos taikomoji dekoratyvinė dailė daugiausia buvo skirta kultui, gyvenamųjų patalpų puošybai ir aprangai. Dailiesiems dirbiniams būdinga trapios, ištęstos formos, grakštūs ažūriški siluetai, ryškios lokalinės spalvos, geras techninis atlikimas. Nuo XV a. vis daugiau meniškų dirbinių buvo įvežama iš užsienio: stikliniai indai iš Venecijos, plonasienis fajansas iš Vokietijos ir Flandrijos. Lietuvoje gaminti metalo ir odos dirbiniai, keramika, tekstilė, buvo siuvamas kostiumas. Kūrėsi cechai. 1458 m. įsteigta kailininkų brolija, 1495 m. - siuvėjų brolija (egzistavo audinių sukirpėjų specializacija). 1495 m. LDK kunigaikščio Aleksandro privilegija Vilniuje įsteigtas jau anksčiau veikęs auksakalių cechas. Po 2 m. minima auksakalių brolija Kaune. 1529 m. Lietuvos statute užsimenama apie batsiuvius, siuvinėtojus.

Metalo dirbiniai
Buvo viena iš labiausiai plėtojamų šakų. Įvairius ūkio reikmenis, papuošalus ir ginklus amatininkai gamino iš vietinės balų rūdos ir iš metalo, atgabento iš kitur. Pagrindinė metalo dirbinių grupė - papuošalai. Su pagonybės atsitraukimu nyko baltiškieji papuošalai iš paprasto ir pasidabruoto žalvario, sidabro. Plintantys europietiški drabužiai, dažniausiai puošti siuvinėjimu, tolydžio išstūmė antkakles, apyrankes, smeigtus. Juos keitė vakarietiški koljė, kabučiai, grandinėlės, karoliai, apyrankės, žiedai. Iš tradicinių baltiškų papuošalų kurį laiką nešiotos apskritos plokštelinės ir žiedinės segės, dekoruotos raižyba, granuliavimu, filigranu, segės gyvūniniais galais, įvairūs mišrūs vėriniai. XVI a. išnyko žalvariniai papuošalai. Nuo XVI a. metalo dirbinius gamino ne tik Vilniaus bei Kauno, bet ir Klaipėdos, Ukmergės, Kėdainių, Raseinių auksakaliai.
Įsigalint krikščionybei, išaugo liturginių reikmenų poreikis. Jie buvo įvežami iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių, taip pat gaminami vietoje užsienietiškųjų pavyzdžiu. XV-XVI a. Lietuvoje kurtos taurės, monstrancijos, relikvijoriai, kurių formos buvo panašios į to laikotarpio lenkų, čekų ir vokiečių liturginius dirbinius. Iškart po krikščionybės įvedimo (1387 m. - Aukštaitijoje, 1413 m. - Žemaitijoje) pradėtas kaupti Vilniaus katedros lobynas - auksakalystės, liturginių dirbinių rinkinys (pirmąkart viešai parodytas 1999 m. Lietuvos dailės muziejuje atidarytoje parodoje “Krikščionybė Lietuvos mene”).
Rusios ir Ordino metraštininkai ne kartą atkreipė dėmesį į lietuvių karių aprangos ir ginklų puošnumą. Kariai dėvėjo diržą, šalmą, pentinus, kalavijus, kurie atliko ne tik gynybinę funkciją, bet buvo ir kilmingumo požymis. Iš pradžių nešioti apskriti, vėliau beveik keturkampiai skydai, kuriuos užsienio kariai vadino “lietuviškais”. Ginklai buvo dovanojami, kolekcionuojami, kabinami ant sienų kaip jo savininką reprezentacinis atributas.

Keramika
Gotikos laikotarpio Europos šalių keramika nepasižymėjo puošnumu ir meniškumu. Išskyrus islamo kraštus ir tuo metu jiems priklausiusią maurų valdomą Ispaniją, kur gaminti prabangūs keraminiai indai, kitur keramika buvo dailiųjų liaudies amatų lygio ir gotikos stiliaus bruožais neišsiskyrė. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvą, kuri tik gotikos laikotarpiu įsiliejo į Europos šalių šeimą. Trakų pilies, Vilniaus Žemutinės pilies ir Vyskupų rūmų bei Gardino pilies kultūriniuose sluoksniuose aptikta buitinių indų: nedidelių ąsotėlių su viena ar keliomis ąselėmis, kartais piltuvėliais, įvairių puodynių, puoštų negiliai įrėžtu tiesių, laužytų linijų arba banguotu ornamentu, didesnių ir mažesnių dubenų, glazūruotu vidumi, karių gertuvių su plonais kakleliais ir vienu plokščiu, o kitu apvaliu šonu. Kartais indai glazūruoti vienos ar net kelių spalvų glazūromis. XIII a. Gardino Aukštutinės pilies dekorui panaudotos glazūruotos plytelės. Kai kada XI-XIV a. žiestų indų dugne buvo įspaudžiamas ženklas.
XIV a. pradėti gaminti kokliai (vad. puodyniniai), kurie pradžioje buvo formuojami ant žiedžiamojo rato ir mažai skyrėsi nuo tuometinių buitinių indų. XV a. iš puodyninių koklių susiformavo dubeniniai, ant kurių buvo daugiau vietos dekorui ir žaliai bei tamsiai rudai glazūrai.

Tekstilė
Nuo XII a. Lietuvoje greta vertikalių rėminių staklių pradėjo plisti horizontalios. Tokiomis staklėmis buvo galima išausti nesudėtingus dryželių, langelių, eglučių raštus. XV a. lietuvės moterys mokėjo gražiai siuvinėti. Išliko XV a. pabaigos aukso siūlais siuvinėtų dirbinių įvairiu ornamentu. Meniškų siuvinių Kazimiero Jogailaičio žmona padovanojo Vilniaus bernardinų bažnyčiai. Iš archeologinių iškasenų, rašytinių šaltinių (Lietuvos statuto, Jano Dlugošo ir kitų kronikų), meno kūrinių (gotikos kokliai su moterų atvaizdais, Gniezno katedros bronzinių durų, ant kurių vaizduojamas prūsų krikštas) susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gotikos laikotarpiu vyravo trejopas aprangos pobūdis: 1) baltiškojo kostiumo, susiformavusio iki XIII a., tąsa; 2) Bizantijos aprangos siluetai; 3) Vakarų Europos kostiumo formos. Valdovai ir didikai sekė Bizantijos ir Europos madomis, miestelėnai ir valstiečiai rengėsi tradiciniu baltišku kostiumu arba paprastais drabužiais, neišsiskiriančiais stiliaus bruožais.

Gintaro dirbiniai
XIV a. Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos miestuose pradėjo kurtis gintaro apdirbimo cechai. XIII-XIV a. gintaro dirbinių gamybą stabdė karai su kryžiuočiais. XIV-XVIII a. greta savos gamybos gintaro dirbinių vyravo atvežtiniai gintaru dekoruoti baldai, veidrodžiai, dėželės, indai, kulto reikmenys (kryželiai, rožiniai, krucifiksai, altorėliai). Gintaras buvo naudojamas juvelyrikoje. XIX a. Palangoje susiklostė vietinė gintaro pramonė.
Lietuvos dailės muziejaus filiale - Palangos gintaro muziejuje, įsteigtame 1963 m., stengtasi atspindėti visus gintaro panaudojimo atvejus lietuvio buityje. Demonstruojamas gintaro susidarymas ir apdorojimas. Atskira ekspozicijos tema - gintaro dirbiniai. Prie istorinių eksponatų priskiriamas XV a. žiedas su gintaru, aptiktas netoli Kelmės, XVI a. - nešiojamas gintaro altorėlis su krucifiksu (buvęs Tytuvėnų vienuolyne), XVII a. - Kauno auksakalio P. Kilijono dirbiniai su gintaru. Muziejuje galima pamatyti ir Lietuvos gintaro dirbtuvių produkciją, pagamintą XX a. I pusėje Palangos ir kitose pajūrio gintaro apdirbimo įmonėlėse. Tai karoliai, segės, sąsagos, rožiniai, dėžutės, kandikliai ir kt. Paskutinėje salėje - XX a. II pusės profesionalų (Liucija Šulgaitė, Feliksas Daukantas, Kazimieras Simanonis, Birutė ir Eugenijus Mikulevičiai, Nikolajus Žoludevas, kt.) ir liaudies meistrų sukurti papuošalai (Horstas Taleikis, Dionizas Varkalis, Vilhelmina Kurklietienė, Irena ir Feliksas Pakutinskai, Regina Andriekutė, Jonas Linkaitis, Alfredas Jonušas, Joana Martinkienė, Dionizas Varkalis, kt.).

Odos dirbiniai
Knygų įrišimas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje knygas pradėta įrišti XIV-XV a. Šio dailiojo amato pradininkai Lietuvoje buvo pranciškonų ir bernardinų vienuolynų dirbtuvių vienuoliai. XVI a. pabaigoje-XVII a. susikūrė knygrišių cechai. Gotikiniai knygų viršeliai turėjo ąžuolinių lentų karkasą, trauktą oda. Renesanso laikotarpiu, sumažėjus knygų formatui, lentų pagrindą keitė kartonas. Vietoje odos kartais jį aptraukdavo aksomu ir kitais puošniais audiniais. Lietuvos knygrišybai didelę įtaką darė italų ir vokiečių knygų įrišimai. Jų įtakoti vietiniai meistrai odinius knygų viršelius puošė dvejopai: reljefiškai įspausdami raštą arba kaustydami viršelį metalo (kalto, lieto arba štampuoto sidabro ar bronzos) apkaustais, kuriuos ruošdavo auksakalių cechai. Reljefiškų įspaudų ornamentas dažnai turėjo architektoninį pagrindą (šoninius apvadus, išryškintą vidurinę dalį), apie kuriuos buvo komponuojamos arabeskos, kaspinų, augalinis arba geometrinis ornamentas, figūriniai motyvai, herbai, įrašai, inicialai, super ekslibrisai.
Kiti odos dirbiniai. Lietuvoje buvo gaminami įvairūs odos dirbiniai. Iš archeologinių radinių žinoma, kad mūsų eros pradžioje Lietuvos gyventojai vartojo išdirbtą odą. Vilniaus Žemutinės pilies ir senojo Arsenalo teritorijoje aptikta XII-XIII a. datuojamo apavo, odinių pakinktų liekanų. Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi lietuviški balnai. Amatininkų odininkų buvo kiekviename mieste, dvare, kaime. XV a. pabaigoje Vilniaus odininkai jau buvo susibūrę į gildiją. 1522 m. Vilniuje įsteigtas batsiuvių, 1542 m. odininkų, 1562 m. balnininkų, vėliau ir kitų odos specializacijų cechai. Daugiausia odos dirbinių gamyba Lietuvoje užsiėmė rusai ir totoriai.

Šiuo laikotarpiu įvyko daug Lietuvai svarbių politinių įvykių. 1569 m. Liubline tarp Lietuvos ir Lenkijos sudaryta sutartis, pagal kurią jos sukūrė vieno karaliaus valdomą valstybę. Lietuva ir toliau buvo žemės ūkio šalis, orientuota į nesudėtingų dirbinių gamybą ir žaliavų eksportą. Tačiau įvairūs administraciniai potvarkiai ir socialiniai pokyčiai nulėmė spartesnę amatų raidą. Karalius kvietė iš Lenkijos ir kitų kraštų amatininkus į Lietuvą. XVI a. Vilniuje veikė per 20 cechų, Kaune ir kituose didesniuose miestuose - po keliolika. XVI a. vidurio Lietuvos dokumentuose minima apie kelis šimtus amatininkų profesijų pavadinimų, tarp kurių buvo siuvinėtojai, adatininkai, kilimų audėjai, sukirpėjai, siuvėjai, auksakaliai, kalviai, mūrininkai, gelumbininkai. Dailiųjų dirbinių plitimą ir gamybą nulėmė jungtinės, daugiatautės šalies politinė struktūra, ryški deabsoliutizacija (neribota LDK magnato valdžia savo latifundijose), politinės kolizijos - nesibaigiantys karai su Osmanų imperija, Rusija, Švedija. Renesanso laikotarpiu Lietuvoje gausiau buvo kuriami metalo dirbiniai, keramika, tekstilė, baldai. Lyginant su gotikiniais dirbiniais, renesanso stilius reiškėsi racionaliomis proporcijomis, santūresne išraiška, antikinius dirbinius primenančia puošyba - akanto motyvais, vingriu grotesko ornamentu, kuris vėlyvuoju laikotarpiu įgavo ypač sodrias ir tirštas formas.

Metalo dirbiniai
Renesanso laikotarpyje pradėti lieti varpai ir patrankos. 1524 m. Žygimanto Senojo potvarkiu Vilniaus Žemutinėje pilyje įsteigta patrankų liejykla, kurioje lieta iš įvežtinio vario, plieno ir alavo. Liejykloje dirbo meistrai iš Lenkijos, Vokietijos, Čekijos. 1551 m. Žygimantas Augustas atidarė kitą patrankų liejyklą Valkininkuose. Meniškus dirbinius gamino 1598-1603 m. Nesvyžiuje veikusi Radvilų patrankų liejykla. Renesanso laikotarpio patrankos Lietuvoje buvo kolonos pavidalo, puoštos reljefiniais renesansiniais ornamentais, užsibaigiančios gyvūniniais ar kitokiais motyvais. Žymesni patrankų liejikai Jobas Bretfusas, Erazmas Kunčas, Hermanas Molzfeltas. Varpai buvo kabinami rotušių, bažnyčių ir cerkvių bokštuose. Jų paviršius buvo puošiamas renesansiniu ornamentu, šventųjų figūromis, didikų giminių herbais, įrašų juostomis. Garsiausias XVI a. varpų liejikas - Martynas Hofmanas.
Statant ir įrengiant prabangias didikų rezidencijas ir dvarus, didėjo kalvystės dirbinių poreikis - metalinių tvorų ir vartų, langų grotelių, bokštų vėjarodžių, durų spynų ir užraktų, židinių įrankių, šviestuvų ir pan. Renesansiniai kalvystės dirbiniai konstruktyvūs, racionalūs, saikingai puošti ritmišku daikto konstrukcinių ir dekoratyvinių elementų deriniu.
XVI a. viduryje smulkieji bajorai ir valstiečiai galutinai atsisakė baltiškų formų papuošalų, juos keitė kosmopolitiškų formų grandinėlėmis su medalionais, filigrano ir kiauraraštėmis segėmis, žiedais su reljefiniais jų savininko portretais. Ypač prabangūs buvo masyvūs aristokratų papuošalai, nusagstyti brangiais ir pusbrangiais akmenimis, renesanso metu madingi perlų vėriniai, kabučiai su Vilniaus pinigų kalyklos monetomis, gemos ir kamėjos (Barboros Radvilaitės perlų apyrankės, aukso žiedai; Žygimanto Augusto medalionas iš brangakmenio su Barboros Radvilaitės portretu; Jeronimo Karolio Katkevičiaus auksinis žiedas su jo portretu iš onikso, visi XVI a.). Jas kūrė Vilniaus auksakaliai Konradas Bekas, Jeronimas Fišeris, Jurgis Braunas, Džovanis, Jakopas del Karaljas. Miestiečiai ir smulkieji bajorai puošėsi paauksuotais žalvariniais ir sidabriniais papuošalais.
Buvo populiarūs alaviniai indai, kuriuos liejo serijiniu būdu alavininkų cechuose, kartais puošė kalstymu ir graviravimu. Didikai ir miestiečiai valgė iš sidabrinių ir paauksuotų dubenų, lėkščių, ąsočių, turėjo auksinius ir paauksuotus šaukštus. Dažnai šie indai visai nedekoruoti, kiti su raižytu, kalstytu, ar kitais metalais bei emaliu inkrustuotu ornamentu.
Bažnyčių inventoriuose minima daug aukso ir sidabro liturginių reikmenų: taurių, kryžių, monstrancijų, relikvijorių. Vertingų dirbinių didikai dovanodavo bažnyčioms. Be įvežtinių liturginiai reikmenys buvo gaminami vietiniuose auksakalių cechuose ir vienuolynų dirbtuvėse. Renesanso taurės nesudėtingų formų, kresnesnių proporcijų nei gotikos (Vilniaus katedros auksinės taurės, XVII a.), monstrancijos dažnai vis dar priminė ištęstų siluetų gotikines (monstrancija, pagaminta Kauno bernardinų vienuolyno dirbtuvėse, 1614 m.). Vertingi renesansiniai liturginiai reikmenys saugomi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose.
Liublino unija numatė unifikuotą pinigų sistemą, tačiau pinigus ir toliau kalė Vilniaus, Kauno ir Gardino pinigų kalyklos. Išliko savarankiškas Lietuvos iždas, kurį tvarkė Lietuvos krašto iždininkas. Vilniaus pinigų kalyklai priskiriama renesansinės monetos ir medaliai, saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Medaliai ir pinigai pradžioje buvo liejami, o nuo 1533 m. - kalami. XVI a. pradžioje medalius kūrė Vilniaus skulptoriai: Džovanis Marija Padovanas, Jakopas del Karaljas, Dominykas Venetus. Ženklų pėdsaką lietuviškų medalių istorijoje paliko Vilniaus pinigų kalyklos meistrai Melchioras, Martynas Vartenbergeris, Valentinas Frankas. Jie sukūrė ir lietuviškas monetas - talerius, kurie stiliaus požiūriu labai panašūs į medalius. Vilniaus medalių mokyklos pagrindėju laikomas Stevenas Kornelis van Hervickis (Steponas Olandas), atvykęs iš Olandijos į Vilnių 1561 m., kūręs medalius daugiausia iš alavo su didikų ir miestiečių portretais, iškalęs Žygimanto Augusto vienpusį medalį. Vilniaus medaliai buvo trejopi: ovalūs (būdingi tik Vilniui), apskriti ir stačiakampės arba rombinės plaketės (vienpusės ir dvipusės). Nors atvaizdai medaliuose yra skirtingo meninio lygio, tačiau pasižymi tiksliu žmogaus išorės perteikimu. Vilniaus medalių mokyklos suklestėjimas siejamas su XVII a. pradžia ir tuo metu kūrusių Johano Engelharto (1585-1640) ir Jonušo Trilnerio (? -1652) vardais. 1627 m. uždarius Vilniaus ir kitas Lietuvos monetų kalyklas, medalių menas sunyko.

Medžio dirbiniai
Ankstyviausi renesansiniai baldai pasirodė Vilniaus Žemutinėje pilyje. Jie buvo gaminami stalių cechuose, vienuolynų ir didikų dvarų dirbtuvėse iš medžio lentų, pjautų vandens ir vėjo lentpjūvėse. 1616 m. Vilniaus drožėjai įsiliejo į stalių ir lovininkų cechą. Renesanso baldai Lietuvoje lengvesni nei gotikos laikotarpiu, dekoruoti profiliuotomis ir tekintomis architektūrinėmis detalėmis, drožtais ir raižytais reljefiniais ornamentais, inkrustuoti kaulu, metalu, dažyti žaliai, geltonai, baltai, raudonai, jų paviršius buvo vaškuojamas, beicuojamas. Dvaruose ir miestiečių namuose plito stalai, skrynios, suolai, pakabinamos lentynos, į sienos nišą įtvirtinamos arba pastatomos indų spintos. Bažnyčioms gamintos puošnios durys, suolai, klausyklos, sakyklos, altoriai. Baldais garsėjo vietinis drožėjas Lapacinskis, Vilniaus Žemutinėje pilyje dirbęs vengras Mykolas Kežmarko.

Keramika
Renesanso laikotarpiu keramika atliko ne tik buitinę, bet ir dekoratyvinę funkciją. Keraminėmis detalėmis buvo puošiami pastatų išorės portalai, langų ir durų apvadai. Puodžių dirbtuvės telkėsi vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Svarbi dekoratyvinės keramikos sritis buvo krosnių kokliai, kurie nuo XVI a. skirstomi į grotelinius (artimus puodyniniams, tik su kiaurymę uždengiančiomis grotelėmis), nišinius (cilindrinė forma perpjauta pusiau ir aprėminta architektūrinėmis detalėmis) ir plokštinius (stačiakampės formos paviršiumi su įspaustu ornamentu ir nužiestu kakleliu). Pakitusi koklių forma keitė pačios krosnies pavidalą (susiformavo vadinamoji renesansinė krosnis), kuri buvo patalpos puošmena ir suteikė daugiau vietos dekorui. Krosnys buvo mūrijamos iš kampinių, karnizinių ir karūninių koklių. Lietuviški renesansiniai kokliai buvo mažesni už europietiškus (nuo 15,7 x 15,7 cm iki 18,07 x 17,66 cm dydžio), dekoruoti geometriniu (treliažas, žuvies žvynai, kvadratas), augaliniu (rožė, tulpė, ąžuolo lapai, rugiagėlė, augalo stiebelis su lapais) ir figūriniu (portretai, giminių herbai, heraldiniai motyvai, figūrinės kompozicijos, alegorinės, mitologinės, medžioklės ir buitinės scenos) ornamentu, kuris dažniausiai buvo įspaudžiamas specialia forma (matrica). Renesansinių krosnių Lietuvoje neišliko, tačiau koklių aptikta buvusių rezidencijų archeologiniuose sluoksniuose (Vilniaus Žemutinės pilies, Kauno, Trakų, Panemunės pilių, kunigaikščių rezidencijos Viršupyje, kt.). Molinių indų formos, lyginant su gotika, mažai pakito. Lietuvos dailės muziejuje saugoma Vilniaus ir Panemunės pilių kasinėjimų archeologinė medžiaga - daugiausia architektūrinės detalės. Yra ir būdingų renesansinių koklių.

Stiklo dirbiniai
1529 m. Lietuvos statute jau minimas stiklo amatas Lietuvoje. 1547 m. Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Martynui Paleckiui steigti stiklo dirbtuvę prie Vilniaus ir prekiauti stiklo dirbiniais (išskyrus Venecijos stiklu, ką galėjo daryti tik valdovas). Buvusių pilių teritorijose aptinkama spalvoto ir bespalvio stiklo šukių. XVII a. I pusėje Krišpinas Kirštenšteinas netoli Švėkšnos įsteigė stiklo dirbtuvę. Panašių įmonių galėjo būti ir daugiau.

Tekstilė
Renesanso laikotarpiu buvo viena iš labiausiai paplitusių taikomosios dailės šakų. Vietiniai audimo cechai specializavosi pagal audinių rūšis. 1579 m. karalius patvirtino Vilniaus audėjų cechą, kiek vėliau - audimo cechus jau anksčiau veikusius Kaune. Lietuvoje buvo audžiama drobė, gelumbė ir iki šiol nenustatytų rūšių ornamentuoti audiniai, kurių raštai priminė flamandiškuosius. Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto pomėgis kolekcionuoti gobelenus ir jų gausa Krokuvos valdovų rezidencijoje skatino ir LDK magnatus domėtis šiais brangiais ir renesanso laikotarpiu Lietuvoje dar neišplitusiais tekstilės dirbiniais. Daugiausia gobelenų didikai įsiveždavo iš tuomet klestėjusių Flandrijos Briuselio gobelenų dirbtuvių. XVI a. vietinė gamyba buvo atsitiktinė, dažniausiai iš užsienio atvykusių audėjų ir siuvinėtojų kūryba. Spėjama, kad XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje Vilniuje arba jo apylinkėse veikė vietinė gobelenų dirbtuvė, kuriai priskiriama 4 figūrinių gobelenų serija “Credo” (XVII a. pr.) su Podbereskių-Zavišų herbais (Krokuvos nacionalinis muziejus) ir serija “Evangelistai”, priklausiusi Zavišoms (XVII a. 3 dešimtmetis, Krokuvos nacionalinis muziejus). Jų kompozicija primena vėlyvųjų viduramžių knygų miniatiūrą. Vietinius audėjus išduoda dvipusio audimo technika, kuria Lietuvoje austi lygaus paviršiaus kilimai ir vietinė vilna. Gausiau išplitę buvo ornamentiniai rištiniai ir lygaus paviršiaus kilimai, kurie 16-XVII a. buvo audžiami LDK maršalkos audykloje Tykocine, Suraže arba Bialystoke, LDK etmono Stanislovo Koniecpolskio audykloje Broduose ir iki šiol nenustatytoje audinių dirbtuvėje.
Gausiau nei sudėtingi figūriniai gobelenai buvo išplitęs siuvinėjimas. Siuvinėjimu puošti drabužiai, audiniai, liturginė tekstilė (vėliavos, baldakimai, bažnytiniai drabužiai, antepedijai, bursos, kt.), karo palapinės ir vėliavos, baldų užtiesalai, sienų apmušalai, portjeros. Vartoti tauriųjų metalų siūlai. Vyravo vingrus augalinis renesanso ornamentas.

Odos dirbiniai
Lietuvoje knygrišybos centras buvo Vilnius. Puošnios Žygimanto Augusto bibliotekos knygos beveik visos yra įrištos LDK sostinėje Vilniuje. Tuo metu Lietuvoje buvo žinomi knygrišiai Grigeris, Matys, Paulius Migdalauskas, Vaitiekus Lietuvis, Jokūbas Morkūnas, laikęs spaustuvę ir knygrišyklą Vilniuje XVI a. paskutiniajame dešimtmetyje. J. Morkūno knygų viršeliai turi kraštinius aprėminimus ir centrinius medalionus su heraldiniais motyvais arba super ekslibrisais. Jie puošti vingriu augaliniu ornamentu. Nemažai lietuvių knygrišių dirbo Krokuvoje ir užsienyje. Pirmasis anglų spaustuvininkas, minimas 1480 m. Londone, buvo Jonas Lietuvis, XVI a. II pusėje caro rūmuose Maskvoje knygas rišo Onisimas Radišauskas. Bažnytinių knygų viršeliai buvo puošiami lietomis ar kalstytomis Nukryžiuotojo, angeliukų, šventųjų figūromis.

Pirmieji stiliaus požymiai pasireiškė po Lietuvos ir Lenkijos sujungimo į vieną valstybę (1569), visų pirma, architektūroje, vėliau skulptūroje, tapyboje, dailiuosiuose amatuose. Beveik visose dailės srityse baroką skleidė iš Italijos atvykę jėzuitai. Skiriami trys laikotarpiai:

Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje barokas susipynė su stipria gotikos ir vietinių tradicijų įtaka, diktavusia santūresnę išraišką nei Vakaruose. Lietuvos dirbiniuose Vakarų Europos bruožai pynėsi su Artimųjų Rytų bei liaudies meno elementais. Būdingas ansambliškumas, efekto siekimas, tiršta ornamentinė puošyba. Taikomoji dailė prabangi, reprezentatyvi, emocinga, paklūstanti pagrindinei ansamblio idėjai. Barokas susijęs su kontrreformacija, siekusia pajungti meną katalikybės propagavimui. Svarbiausi dirbinių gamintojai buvo miestų ir miestelių cechai, tuo metu užėmę ištisus kvartalus. Jų Vilniuje būta per 20, Kaune ir Klaipėdoje - po keliolika. Meistrai telkėsi didikų dvaruose. Veikė ir vienuolynų dirbtuvės. Dažnai joms vadovavo italai, flamandai, lenkai, vokiečiai, prancūzai. Didikų kunstkamerose, rūmuose ir bažnyčių lobynuose buvo daug meniškų taikomosios dailės dirbinių (XVII a. II pusės katedros rinkiniuose priskaičiuota apie 30 gobelenų, iš kurių išlikusieji pateko į Lietuvos dailės muziejaus rinkinius). Dailiųjų dirbinių plėtotę skatino auganti paklausa. Geriausios sąlygos amatams plėtoti buvo XVIII a. I pusė.

Metalo dirbiniai
Svarbus auksakalystės centras buvo Vilnius. Čia ir kituose miestuose gaminti papuošalai: antkaklės, diademos, segės, žiedai, apyrankės, pasižymėję puošybos (emaliai, inkrustacija brangiais ir pusbrangiais akmenimis) ir technikos (filigranas, granuliavimas, liejyba, kalstinėjimas, kt.) įvairove. Buvo populiarūs kalstiniai: dekoratyvines metalo plokšteles, kuriomis puoštos skrynios, važiavimo priemonės, paveikslų apkalai (Aušros vartų Marijos paveikslo plokštė, XVII a.), šviesos reflektoriai, antepedijai (Palėvenės bažnyčios pantepedijus, XVIII a.), spalvotojo metalo tabernakuliai, kt., kurie buvo puošiami kalstytomis figūrinėmis scenomis arba sudėtingu augaliniu ornamentu.Liturginiai reikmenys (taurės, taurelės, patenos, indai šventintam vandeniui, smilkyklės buvo kalstomi ir liejami iš tauriųjų metalų (sidabro, vėliau auksuoto sidabro, aukso), puošiami augaliniais ir geometriniais raštais, herbais, įrašais, figūriniais motyvais. Sudėtingų siluetų buvo monstrancijos ir relikvijoriai, sudaryti iš konstrukcinio pagrindo ir ažūrinės dekoro dalies, primenančios spindulius. Išraiškingų auksakalystė dirbinių sukūrė Jonas Kuolas (Kols), austrų kilmės Pranciškus Juozapas Šteinbiuchleris, jo padėjėjas Jonas Falbauskas, Tadas Skendzerskis, Ignotas Skendzerskis.
Kalvystės dirbiniai taip pat pasižymėjo baroko stiliaus bruožais. Jais garsėjo vilniečiai Stanislovas Kasperavičius, Jokūbas Lukoševičius, Juozas Gelžinavičius, Martynas Rogeris. Kalviai amatininkai dirbo ir didikų dvaruose. Jų nukalti durų ir skrynių apkaustai bei užraktai, apyraktės, rankenos, židinių grotelės, sietynai, tvorelės, kryžiai turėjo lanksčiai supinto ažūro ornamentą. Jėzuitų vienuolyno noviciate prie Šv. Ignoto bažnyčios veikė žibintų ir sietynų liejykla. Daug dėmesio skirta ginklų gamybai ir puošybai. Jų dekore vyravo vingrūs rytietiški ornamentai. Baroko laikotarpiu toliau buvo plėtojama patrankų ir varpų liejyba. To laikotarpio lietuviški varpai buvo kresnų proporcijų, puošti barokiškai stilizuotomis reljefinėmis figūromis, augaliniu ornamentu bei įrašais. XVII a. Vilniuje vis dar veikė karališkoji ginklų liejykla (ten dirbo Martynas Ochmanas), Nesvyžiuje - Radvilų liejykla. Žymiausios varpų liejyklos telkėsi Vilniuje (XVII a. čia dirbo Jonas Broiteltas, Jonas Delamarsas, XVIII a. - Andriejus Derlingas, Jonas Tomaševičius, Gustavas Merkas), nedidelės liejimo dirbtuvės buvo Biržuose, Kėdainiuose, Varniuose ir Bezdonyje, netoli Vilniaus).

Medžio dirbiniai
Baldus ir dekoratyvinius medžio dirbinius vis dar gamino cechų ir vienuolynų (jėzuitų, bernardinų, dominikonų) dirbtuvės. Garsėjo Nesvyžiaus šakos Radvilų baldų manufaktūros Bialoje, Nalibokuose, Nesvyžiuje. Meniškus medžio drožinius gamino Kasparas Šepelis, Andrius Mickevičius, Jonas Cieslikavičius, Juozapas Bilauskas. Stilingų baldų Vilniuje padarė tilžiečiai Friderikas Donelaitis, Jurgis Mikutaitis, taip pat Ignotas Barčius, Pranciškus Brakmanas, Danielius Džotas, Jonas Boklauskas, Adomas Kasparinis, Simonas Juozapas Sulikavičius, kt. Daug baldų ir medinės įrangos buvo bažnyčiose (Pažaislio vienuolyno bažnyčios zakristijos buazerijos, 1675-1695; Šv. Jono bažnyčios suolai, stalės ir kiti baldai, XVIII a., stalius ir drožėjas Jonas Boklauskas). Baroko medžio dirbiniams būdingos lenktos linijos, banguoti siluetai, gausi augalinių ir geometrinių motyvų puošyba.

Keramika
Neprarado populiarumo ir baroko laikotarpyje. Buitiniai indai mažai pakito, lyginant su ankstesniu laikotarpiu. Vilniuje ir Kaune dirbo puodžiai Mikalojus Trapevičius, Petras Šumanauskas, Laurynas Jurevičius, Petras Zobarskas, nuo 1658 m dirbęs Rusijos patriarchui Nikonui. Paįvairėjo jų glazūros. 17-XVIII a. vis dar svarbus interjero akcentas buvo krosnys. Toliau buvo gaminamos jau renesanso metu susiformavę koklių rūšys. Padidėjo koklių formatas. Išliko tie patys puošybiniai motyvai (geometrinis, augalinis, figūrinis, heraldinis ornamentai), tik pakito kai kurių stilizacija, dinamiškesnė, laisvesnė ornamento traktuotė, įvairesnės glazūros. XVIII a. puošnias krosnis statė meistrai Jokūbas Ruofas (Kražių kolegijoje, Vilniaus jėzuitų vienuolynuose prie Šv. Rapolo ir Šv. Kazimiero bažnyčių), Pantucijus Petrauskas (Vilniaus bernardinų vienuolyne, 1763). Lietuvos dailės muziejaus lietuviškų koklių rinkinyje didžiausią dalį sudaro 17-XVIII a. kokliai, puošti augaliniais motyvais, herbais, portretais, siužetinėmis kompozicijomis.
XVIII a. LDK didikų įsteigtose manufaktūrose pradėti kurti fajanso dirbiniai: Bialoje (Lenkija, 1738 įsteigė Ona Sanguškaitė-Radvilienė), Sveržnėje (Minsko sritis, 1742 įsteigė Mykolas Kazimieras Radvila), Telechanuose (Bresto sritis, XVIII a. II pusėje įsteigė Mykolas Oginskis), Glinske (Lvovo sritis, veikė XVIII a., įsteigė Radvilos), Kožece (Rovno sritis, 1784 įsteigė Juozapas Klemensas Čartoryskis). Pradžioje buitiniuose ir dekoratyviniuose induose sekta italų majolikos dirbiniais, Delfto fajansu, kinų ir Meiseno (kurio vertingi XVIII a. pradžios pavyzdžiai saugomi LDM) porcelianu, vėliau suformuota savito stiliaus puošyba, kuri sietina su žaismingu rokokiniu porceliano dekoru Vakarų Europoje. Indus pradėta dengti grakščiu augaliniu ornamentu, gyvūniniais motyvais (paukščiais, drugiais), peizažais, gėlių girliandomis, portretais.

Stiklo dirbiniai
Prie stiklo dirbinių plėtotės XVIII a. itin prisidėjo Radvilų giminė. 1724 m. Nalibokuose ir 1737 m. Urečėje (LDK pietrytinė dalis, dab. Baltarusijoje) Ona Sanguškaitė-Radvilienė įsteigė stiklo manufaktūras, kurių dirbiniams kiekybės ir kokybės požiūriu nebuvo lygių visoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje. Iš bespalvio, rečiau spalvoto (tamsiai žalio, raudono ar žydro) stiklo buvo gaminami stalo ir dekoratyviniai indai: taurės, stiklinės, bokalai, lėkštės, grafinai, žvakidės ir veidrodžiai su krištolo, akmeniniais ar mediniais rėmais. Jų dekore vyravo raižyti, šlifuoti arba punktuoti augaliniai ornamentai, figūrinės kompozicijos, įvairaus turinio įrašai, herbai, monogramos. Urečėje kurti įspūdingi veidrodžiai Venecijos veidrodžių pavyzdžiu. Manufaktūrose dirbo Silezijos stiklo meistrai, vėliau jų mokiniai - vietiniai stikliai ir raižytojai.

Tekstilė
XVII-XVIII a. cechuose ir dvarų audyklose daugiausia buvo audžiami vilnoniai, drobiniai ir šilkiniai audiniai drabužiams. Vilniaus audėjų cechai garsėjo plona raštuota drobe ir gelumbe; abi audinių rūšys buvo eksportuojamos. Importuojamų šilkinių audinių brangumas skatino šilką austi vietoje iš importuotos žaliavos. Šilkinių ir kitų margaraščių audinių ornamentai dažnai priminė tuo metu madingus rytietiškus audinius, XVIII a. II pusėje - Prancūzijos audinių rokoko ornamentus. Itin efektingi audiniai buvo skirti liturginiams drabužiams. Gausią to laikotarpio liturginės tekstilės kolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.
XVIII a. tekstilėje svarbią vietą užėmė gobelenų ir rištinių kilimų menas, plėtojamas daugiausia LDK magnatų dvaruose. Ir vėl šioje srityje daug nuveikė Nesvyžiaus šakos Radvilos, savo valdose tuometiniuose LDK pietryčiuose (dab. Lenkija ir Baltarusija) įsteigę vieną po kitos audyklas: apie 1740 m. Bialoje ir Myre, 1752 m. Alboje, 1762 Koreličiuose. Kartonus gobelenams ir kilimams kūrė Radvilų dvaro dailininkai (tėvas ir sūnus Rudolfas Heskiai, kt.). Buvo audžiami ornamentiniai, portretiniai ir figūriniai gobelenai, iš kurių garsiausia 10 audinių serija (išliko 5, saugomi Ukrainos ir Lenkijos muziejuose), šlovinanti Radvilų giminę. Išlikusiųjų tematika istorinė: “Kariuomenės paradas prie Zabludovo”, “Mūšis prie Slavečnos”, “Kunigaikščio titulo suteikimas Mikalojui Radvilai Juodajam” ir kt. Jų daugiafigūrėse kompozicijose baroko bruožai nėra stipriai išreikšti, jie artimesni klasikiniam bataliniam žanrui.
Mykolas Kazimieras Radvila apie 1743 m. savo valdose Slucke įsteigė kontušo juostų manufaktūrą, garsėjusią šilkinėmis juostomis, į Lietuvos dailės istoriją įėjusiais Slucko juostų pavadinimu. XVIII a. II pusėje veikė ir daugiau kontušo juostų dirbtuvių, tačiau jų dirbiniai nusileido meniškumu Sluckui.
Nauja manufaktūrų steigimo banga kilo paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto valdymo laikais (1764-1795). Tuo metu įkurta Mykolo Kazimiero Oginskio audimo manufaktūra Slonime, veikusi 1770-1780 m., audusi gobelenus ir rištinius kilimus. Galbūt 1789 m. Sokolove atidaryta iki 1793 m. gyvavusi Mykolo Kleopo Oginskio manufaktūra. Karaliaus patikėtinis LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas Gardine ir jo apylinkėse bei savo valdose (Postavuose, Sokolove, Lietuvos Breste, kt.) įkūrė apie 25 audimo įmones, vad. “karališkuosius šilko fabrikus”, kuriuose austi gobelenai, rištiniai kilimai, šilkiniai audiniai, kontušo juostos, tauriųjų metalų galionai ir kt. Manufaktūrų dirbiniuose Prancūzijos tekstilės pavyzdžiu vyravo rokokinė ornamentika. Netgi Gardino kontušo juostos buvo ornamentuotos laisvai, vingiuotomis juostomis išdėstytais augaliniais motyvais.

Odos dirbiniai
Barokinių knygų įrišimai masyvesni, ornamentai vingrūs, sodrūs.
Šiuo laikotarpiu knygrišių cechai veikė įvairiuose miestuose. Garsiausias tarp jų - Vilniaus knygrišių cechas, kuriame kurti daugiausia religinio turinio knygų odiniai įrišimai (maldaknygės, mišiolai, brevijoriai, kt.), puošti odos paviršiuje įspaustais nesudėtingais barokiniais ornamentais arba aksominiai įrišimai, sutvirtinti puošniais metaliniais apkaustais. To laikotarpio meniškai įrištų knygų yra Lietuvos dailės muziejaus odos dirbinių rinkinyje. Itin vertingas šio rinkinio eksponatas - XVIII a. II pusės Lietuvos meistro darbo antepedijus, dekoruotas vėlyvojo baroko ornamentika.
Didikų poreikis prabangiems daiktams skatino ir odos dirbinių raidą. XVI-XVIII a. dvarų interjerų sienos buvo apmušamos odiniais apmušalais (vad. kordibanais), gamintais Gdanske arba įvežtais iš Rytų. Kordibanai buvo puošiami reljefiniais ornamentais, tapomi, auksuojami, siuvinėjami. Odą bandyta taikyti ir bažnyčių puošybai. Ypač vertingas eksponatas - vietinio darbo XVIII a. II pusės altoriaus antepedijus saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Ornamentuota oda buvo aptraukiamos važiavimo priemonės - važiai, karietų ir bričkų vidus, sėdynių pasostės. Aristokratų pomėgis medžioklei skatino medžioklinių krepšių, ginklų ir peilių įmaučių, odinių gertuvių gamybą. XVII-XVIII a. medžioklės krepšiai buvo su ilga rankena, didoki, patogios formos. Jie buvo puošiami laikotarpio vyraujančio stiliaus augaliniais, geometriniais ir animalistiniais motyvais, figūrinėmis scenomis, inicialais ir kt.
Didžiausią odos dirbinių dalį sudarė apavas. Kaime siūtos naginės, miestiečių apavo formos priklausė nuo konkretaus laikotarpio dailės stiliaus. Turtingesni miestiečiai ir aristokratai avėjo batsiuvių siūtą ir prie aprangos priderintą apavą, būdingą Europos madai. Gotikiniai bateliai buvo smailėjantys, plokščia pakulne, renesansiniai - atviri, plačianosiai, baroko laikotarpio - su masyvia, aukštesne pakulne (vyrų ir moterų), XVIII a. pabaigoje - be pakulnės, suraišiojami raišteliais. Visais laikotarpiais svarbi vyrų kostiumo dalis buvo aukštaauliai batai, kartais su atlenkiamu aulu. Diržais pradėta juosėti jau geležies amžiuje. Diržas buvo skiriamoji kario aprangos dalis. Puošnūs buvo X-XIII a. karvedžių (ypač kuršių) ir žymesnių karių diržai. Nuo XVI a. kaimiečiai ir miestiečiai vyrai bei moterys juosėsi amatininkų darbo diržais, nusagstytais metalinėmis detalėmis.
Odininkai amatininkai gamino išeiginius pakinktus (kasdienius lietuviai darėsi patys). XVI a. dvarų inventoriuose minimi rimoriai - pakinktų dirbėjai, kurie iki XIX a. vidurio dirbo dvaruose, vėliau, po baudžiavos panaikinimo, atidarė savo dirbtuves, turėjo mokinių. Nuo 9 a. Lietuvoje vartotas balnas. Kapavietėse išlikę metalinių balno puošybinių dalių - sagčių, kilpų, apkaustų. XVI-XVIII a. balnai buvo odiniai, auksu ir sidabru siuvinėti, apsiūti brangiu audiniu, dekoruoti įspaustu raštu. Puošniausi buvo didikų ir karvedžių balnai.

Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje stiliaus ribos nėra ryškios. XVIII a. pabaigoje klasicizmas gyvavo kartu su baroko išraiškos priemonėmis, vėlyvajame etape reiškėsi karu su istorizmu. Išskiriami trys laikotarpiai:

Stilius formavosi veikiamas Šviečiamojo amžiaus idėjų. Rėmėsi normatyvine estetika, propagavusia racionalias kūrybos taisykles ir normatyvaus grožio idėjas. Kertiniais kūrybos principais skelbta darna ir paprastumas. Lietuvos klasicistiniuose interjeruose vyravo konstrukcinis aiškumas, šviesios spalvos, saikingas, simetriškai komponuotas dekoras. Taikomosios dailės dirbiniams būdingos aiškios, harmoningos formos, klasikinės proporcijos, sen. Egipto, etruskų, graikų ir romėnų puošybinių elementų gausa. Dirbiniai pasižymėjo funkcionalumu, tiesiomis linijomis, nedideliais masteliais, taisyklingais siluetais. Vietinė specifika reiškėsi tuo, kad viename dirbinyje dažnai derinti baroko stiliaus elementais su klasicistiniais. Taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinius kūrė miestų cechai ir dailiųjų dirbinių manufaktūros, steigtos prie didikų dvarų. Palankesnės sąlygos plėtoti dailiuosius dirbinius buvo iki trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo. Vėliau Lietuvos ekonomiką smukdė carinės Rusijos mokesčiai ir prievolės, konkurencinė kova su pigesne Rusijos ir Lenkijos įmonių produkcija.

Metalo dirbiniai
Miestų cechuose gaminti kalvystės dirbiniai: vartai, grotelės, balkonų ir kapų tvorelės, laiptų turėklai, bažnyčių ir koplyčių kryžiai bei kt. Jais garsėjo Vilniaus, Kėdainių ir kitų miestų kalviai. Dirbiniai pasižymėjo simetrija, aiškia konstrukcija, saikingu ir taisyklingu ornamentu. Plito įvairių metalų liejiniai. 1828 m. jau veikė Vilniaus ketaus liejykla. Nuo renesanso laikotarpio buvo liejami tik varpai ir patrankos. Klasicizmo periodu išplito buitiniai liejiniai: židinių ir krosnių detalės, antkapinės plokštės. Tarp auksakalystės dirbinių ir toliau populiarumu nenusileido papuošalai - moterų antkaklės, diademos, žiedai ir apyrankės su kamėjomis, mūvėtos iškart po keletą, drabužius puošusios segės, medalionai. Jiems vartoti taurieji metalai, brangieji ir pusbrangiai akmenys, taikyta įvairi technika: liejimas, spaudimas, kalstymas, filigranas. Kiek mažiau nei ankstesniais laikotarpiais pagaminta tauriųjų (arba auksuotų ir sidabruotų) metalų indų - lėkščių, vazų, padėklų, druskinių ir pan. Lietuvoje neišplito itin rafinuotos stalo puošmenos (tauriųjų metalų skulptūrėlės), būdingos vakarų Europai.
XVIII a. pabaigoje vietinių papuošalų poreikis sumenko dėl užsieninių šios rūšies dirbinių, kurių ypač daug buvo įvežama iš Vokietijos ir Prancūzijos. Klasicizmo stilius atsiskleidė bronzinių ir tauriųjų metalų šviestuvų formose (žvakidės, kandeliabrai, sietynai, sieniniai šviestuvai). Jų siluetai taisyklingi, kotai dažnai nimfų, amūriukų ir kitų mitologinių personažų pavidalo, XVIII a. II pusėje-XIX a. dažnai puošti stiklo ar krištolo kabučiais. Liturginiai indai (taurės, padėklai, ampulės, smilkyklės) įgavo pasaulietinių indų formas. Monstrancijų ir relikvijorių pavidalai išliko barokiniai.

Medžio dirbiniai
Didelę dalį išlikusių klasicistinių dirbinių sudaro bažnytiniai ir pasaulietiniai baldai, kurie ir toliau buvo gaminami miestų cechuose, dvarų ir vienuolynų dirbtuvėse. Meniški baldai buvo kuriami Antano Tyzenhauzo, Radvilų, Oginskių ir kitų didikų jau anksčiau įkurtose manufaktūrose Kėdainiuose, Biržuose, Nesvyžiuje, Bialoje, Lachvėje. Nemažai baldų buvo įvežama iš Lenkijos, Vokietijos, Čekijos.
Lietuvos klasicistiniai baldai konstruktyvūs, lengvi, mobilūs, mažiau puošybiški ir kresnesnių formų nei užsienietiški. Jų siluetai tiesūs, kojelės kaneliūruotos, primenančios kolonas. Gaminti iš vietinės medienos: pušies, ąžuolo, klevo, uosio, eglės. Faneruoti vietine mediena, kartais įvežtiniu riešutmedžiu, raudonmedžiu ar karelų beržu. Puošti intarsija, marketri, bronzinėmis ir auksintomis aplikacijomis. Skoningi antikiniai ornamentai pabrėžė baldo konstrukciją.

Keramika
Klasicizmo laikotarpiu Lietuvoje buvo išplitęs fajansas. Gamintas jau anksčiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų įkurtose šios rūšies dirbinių manufaktūrose Bialoje, Sveržnėje, Kožece, Neborove, Telechanuose (dab. Lenkija, Ukraina, Baltarusija). Vilniuje garsėjo Mato Navicko ir Jurgio Simanausko fajanso dirbtuvės, gaminusios buitinę ir dekoratyvinę keramiką, puošnius koklius. Taisyklinga klasicistinė forma, antikinių architektūrinių detalių (kolonų, puskolonių, antablementų) puošyba būdinga XVIII a. pab. - XIX a. I pusės krosnims.
XVIII a. pab. fajansiniuose induose vis dar buvo populiarūs rokokiniai pavidalai ir dekoras, primenantis Tolimųjų Rytų porcelianą. Padėtis pasikeitė XIX a. pradžioje, kuomet tapo madingi amforas ir kitus antikinius indus imituojantys dirbiniai, puošti girliandomis, medalionais, antikinių herojų figūromis. Plito klasicizmui būdingi neglazūruoti fajansiniai biustai, skulptūrėlės. 1790 m. Kožeco (dab. Ukraina) manufaktūroje pradėtas gaminti pirmasis Lenkijos-Lietuvos respublikoje kietasis porcelianas. Jį klasicistiniu dekoru šioje dirbtuvėje puošė J. Sobieskis, P. Smuglevičius.
Klasicistiniais buitiniais ir dekoratyviniais dirbiniais garsėjo keramikas Ignotas Ceizikas (1779-1860), kūręs vazas, vazeles, taures, pypkes, plaketes. Iš Lietuvoje priskaičiuojamų 8 keramiko darbų net 5 saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Puošniausi jo darbai - taisyklingos formos dekoratyvinės vazos (dvi jų yra LDM rinkinyje), primenančios graikiškas, dekoruotos reljefinėmis rožių girliandomis, emblemomis, antikiniais motyvais.

Stiklo dirbiniai
Puošniausi stiklo dirbiniai gaminti nuo XVIII a. vidurio O. Sanguškaitės-Radvilienės įsteigtose Urečės (veikė iki 1862) ir Nalibokų (iki 1846) stiklo manufaktūrose. Čia kaip ir anksčiau gaminti buitiniai, dekoratyviniai ir vaistinės indai, dekoruoti herbais, monogramomis, figūriniais motyvais, stiklo žvakidės, veidrodžiai krištoliniais rėmais. Lietuvos dailės muziejuje saugoma keletas klasicistinių taurių, pagamintų Urečės manufaktūroje. Klasicizmo vyravimo laikotarpiu indų formos tapo paprastos, konstruktyvios, struktūriškai aiškios, dekoras komponuotas simetriškai. Ampyro laikotarpiu, kaip ir kitur Europoje, daryti storasieniai krištolo indai įvairiais ornamentais šlifuotu ir raižytu paviršiumi.

Tekstilė
Klasicistinio laikotarpio audinių ornamentika tapo smulkesnė, taisyklingesnė. Itin madingos buvo vertikalios juostos, tarp kurių įkomponuoti augaliniai motyvai. Klasicistiniais raštais daugiausia vadovavosi Gardino karališkojo šilko fabriko, veikusio iki XIX a. vidurio, audėjai. Kitose audimo manufaktūrose vis dar buvo populiarūs barokiniai ir rokokiniai ornamentai. Iki XIX a. vidurio austos kontušo juostos (Slucko manufaktūra veikė iki 1844 m.). Jų kompozicija tapo taisyklingesnė, racionalesnė. Gobelenų dirbtuvės XVIII a. bankrutavo arba sunyko dėl brangios gamybos, didelių mokesčių ir prabangos dirbinių poreikio stokos. Dar veikusiose mažesnėse audyklose austi rištiniai kilimai, ornamentiniai gobelenai, plėtoję rytietišką ornamentiką.

Lietuvos klasicistiniai taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai pasižymi paprastesnėmis nei Vakarų Europoje formomis ir dekoru. Iš dalies tai apsprendė pasikeitę užsakovai - ne aristokratai, o miestiečiai ir smulkieji bajorai.

Odos dirbiniai
Klasicizmo laikotarpiu knygų viršelių dekoras tapo santūresnis, lakoniškesnis. XIX a. plito įvairios stilistikos knygų įrišimai. Pradėjus mechanizuotai spausdinti knygas, odinio viršelio reikšmė sumenko. Rankiniu būdu pradėta įrišti tik svarbią funkciją atliekančias arba reprezentacines knygas. Vertingą istorinių įrištų knygų kolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.

XIX a. Lietuvoje išsiskiria politinės ir kultūrinės veiklos aktyvumu. XVIII a. pabaigoje, po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo (1795), šalis prarado valstybingumą, vėliau - ir pavadinimą (1840 m. pavadinta Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštu). 1812 m. Napoleono Bonaparto karo žygio per Lietuvos teritoriją padariniai, 1830-1831 m. ir 1863 m. sukilimai paliko pėdsaką ne tik šalies politiniame gyvenime, bet ir kultūroje, mene. XIX a. - ypač dinamiškas visuomenės raidos etapas, kuomet plito demokratizacijos tendencijos, o smulkioji dvarininkija ir vidurinysis sluoksnis siekė pigiai susikurti praėjusių amžių prabangą.
Skiriami du etapai:

Pirmuoju laikotarpiu labiau reiškėsi romantinės tendencijos, skatinę istorizmo plėtotę - taikomosios dailės dirbinių stilizaciją praeities stilių pagrindu. Lietuvoje XIX a. pradžioje greta klasicistinių dirbinių buvo ypač populiarūs neobarokiniai ir neorokokiniai. Barokas buvo suvokiamas kaip katalikybės stilius. XIX a. 4 dešimtmetyje (Austrijoje ir Vokietijoje nuo 1815 m.) pradėjo plisti bydermejeris, atspindėjęs pasiturinčio viduriniojo sluoksnio poreikį prabangai ir jaukumui.
Antruoju etapu didesnę įtaką dailei darė pramoninė gamyba ir XIX a. viduryje prasidėjęs techninis perversmas, kada Kaune ir Klaipėdos krašte buvo atidarytos pirmosios garo varikliais aprūpintos įmonės. Iro cechų sistema (jie oficialiai panaikinti 1893 m.). Didesnė dalis dirbinių XIX a. pabaigoje buvo gaminami mašininiu būdu, tačiau nauja estetika, pritaikyta sparčiam ir ekonomiškam atlikimo būdui, dar nebuvo sukurta. Taikomosios dekoratyvinės dailės raidą įtakojo Varšuvos, Sankt Peterburgo ir Berlyno taikomosios dailės dirbiniai. Iš ten į Lietuvą buvo gabenami meno žurnalai ir dirbinių pavyzdžių albumai. Nuo XIX a. vidurio Anglijoje, o vėliau ir kitur Europoje kilo meno ir amatų sąjūdis (Arts and Crafts Movement), skatinęs menininkus ieškoti naujoviškų dailės formų. Lietuvą šio sąjūdžio atšvaitai pasiekė pavėluotai - tik XX a. pradžioje.

Metalo dirbiniai
Plito juodojo metalo kalvystės dirbiniai. Gamintos tvorelės, laiptų turėklai, žibintai, laiptinių stogeliai, metaliniai kryžiai ir kt. Jų stilius buvo orientuotas į architektūros stilių - nuo neorenesanso ir neobaroko iki neogotikos. Neretai kalvystės dirbinius pakeisdavo ketaus liejiniai. Buvo liejamos balkonų grotelės ir puošybiniai elementai, krosnių durelės, laiptų turėklai, antkapiniai paminklai, lauko vazos, architektūrinės detalės ir pan. Juvelyriniuose dirbiniuose taip pat vyravo neostilių formos. Pradėta sidabruoti ir auksuoti pigesnius metalo gaminius galvaniniu būdu. Pavieniai auksakaliai , turėję nedideles dirbtuvėles, dirbo visoje Lietuvoje. Jų dirbtuvėse buvo gaminami papuošalai, liturginiai reikmenys, dekoratyviniai indai. 1895 m. vien tik Vilniuje veikė 8 auksakalių dirbtuvės. K. Neviadomskio dirbtuvė Vilniuje specializavosi liturginių dirbinių srityje. Suklestėjo skardos dirbinių menas, išplatintas atvykėlių kitataučių meistrų. XIX a. II pusėje skardos karpiniais, puošusiais miestelių pastatus, garsėjo vokiečių meistrų Franso Rotmano dirbtuvė Jurbarke ir Emilkės - Tauragėje.

Medžio dirbiniai
XIX a. baldai bei kiti medžio dirbiniai ir toliau buvo gaminami stalių cechuose, amatininkų dirbtuvėse ir pavienių meistrų. Iki 1863 m. sukilimo Lietuvos baldų gamyboje vyravo bydermejerio stilius. Baldai daryti iš vietinės šviesios medienos (trešnės, kriaušės, klevo, topolio, uosio, alksnio). Juos poliravo, faneravo, puošė intarsija, minkštąsias dalis aptraukdavo vienspalviais arba dryžuotais apmušalais. Nuo vakarietiškų baldų lietuviškieji skyrėsi supaprastinta, masyvesne, grubesne forma ir kuklesne apdaila. XIX a. Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, pagausėjo skirtingų baldų atmainų. Išplito įvairūs stalai: valgomieji, rašomieji, kortų, rankdarbių ir pan. Bydermejeriui itin būdingi apskriti staleliai su viena koja ir prie jos pritvirtintomis 3-4 atramomis. Šalia jo statyti krėslai išlenkta atkalte ir lanksčiais voliutų pavidalo porankiais (vad. hamburgietiška kėdė). Lietuviškos sofos (ypač populiarus XIX a. baldas) masyvesnės už europietiškas, dažnai aukštomis, ampyrui būdingomis, atkaltėmis ir porankiais.
Po 1863 m. Lietuvoje išplito neobarokas ir neorokokas, pasižymintis banguojančiais siluetais, lanksčiomis linijomis ir vietinei baldų gamybai būdingu stabilumu, tvirtumu, negausiu dekoru. Amžiaus pabaigoje išryškėjo neorenesansinės tendencijos. Dvaruose plito medžiotojų baldų komplektai, dekoruoti briedžių ragais. Stalių dirbtuvėse buvo gaminami lietuviško stiliaus baldai. Iš didesnių baldų dirbtuvių paminėtinos Gilelso ir P. Dovydavičiaus dirbtuvės Vilniuje, J. Romerio "Elena" Kaune (Aleksote). Lietuvos dailės muziejaus baldų rinkiniuose gausiausią dalį sudaro XIX a. baldai. Amatininkai gamino reljefiškais ornamentais puoštas gyvenamųjų namų fasadines duris, o bažnyčioms, cerkvėms ir sinagogoms - puošniai drožinėtus altorius, sakyklas, klausyklas, suolus, nešiojamus altorėlius, ikonostasus, bimas ir kt.

Keramika
Buvo kuriama jau anksčiau veikusiose arba naujai steigiamose dirbtuvėse: Mato Navicko ir Jurgio Simanausko fajanso fabrikuose (abu įsteigti 1832 m.), N. Zubovo koklių fabrike Aleksandrijoje (Šiaulių apskr., įsteigtas 1886), Z. Lipšico keraminių indų fabrike Kuršėnuose (Šiaulių apskr.), P. Puzino keramikos fabrike Grūžiuose (Pasvalio rj.), M. Radvilos fajanso manufaktūroje Nieborove (Lenkija, Skernevicų vaivadija; įsteigta 1881), taip pat Varėnos, Vievio ir kt. keramikos įmonėse. Šiose dirbtuvėse gaminti dekoratyviniai ir buitiniai indai, kai kuriose - dar ir meniški kokliai (dažnai pagal dailininkų ir architektų, projektavusių pastatus, piešinius). Baranausko, Kareivos ir Römerių dirbtuvėse kurtas porcelianas.
Dalis indų sekė lietuvių liaudies keramikos formomis, kiti, ypač dekoratyviniai, buvo neobarokinių ir neorokokinių formų, puošti lipdytu arba spaustu reljefiniu dekoru. Vis dar populiarios buvo Meniškų koklinių krosnių (daugiausia neorenesansinio ir neobarokinio stiliaus) išliko Vilniuje: gyvenamasis namas Pamėnkalnio g. 1; Vilniaus g. 1; dab. Rašytojų sąjungos rūmuose; Pasvalio rajono Kalneliškių pradinėje mokykloje, kituose Lietuvos istorizmo pastatuose.

Stiklo dirbiniai
XIX a. plėtoti negausiai. Iki 1846 m. veikė Urečės, o iki 1862 - Nalibokų stiklo manufaktūros, ir toliau garsėję savo produkcijos meniškumu. Kai kuriose vietovėse atidarytos stiklo dirbtuvės, gaminusios daugiausia buitinius dirbinius. Vilniaus gubernijoje veikė O. Vagnerio dirbtuvė Šalčininkų dvare ir K. Balinskio - Jašiūnų dvare. 1872 m. įsteigta didikams Tyzenhauzams-Pšezdeckiams priklausiusi stiklo įmonėlė Rėkiškių dvare (Kauno gubernija, Zarasų apskr.). Šios dirbtuvės gamino langų stiklą ir indus: butelius, taures, stiklines, bokalus iš žalsvo ir bespalvio stiklo liejimo ir presavimo technika. Indai pasižymėjo itin supaprastintomis formomis ir funkcionalumu.

Tekstilė
XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, pradėjus steigti mechanizuotas tekstilės įmones, amatai tolydžio atsiskyrė nuo mašininės gamybos. XVIII a. pabaigoje, sunykus didžiosioms audykloms, veikusioms prie stambiųjų magnatų dvarų, rankų darbo kilimai ir gobelenai XIX a. buvo audžiami tose vietovėse, kurios buvo tolėliau nuo mechanizuotų tekstilės centrų. Vietinių audyklų vietos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Tėra žinoma, kad XIX a. I pusėje kilimų dirbtuvę turėjo Upytės pavieto maršalka Eidrigevičius. 1840 m. buvo atidaryta V. Lopacinskio kilimų dirbtuvė. Bydermejerio estetiką labiausiai atitiko vietinėse dirbtuvėse išausti rištiniai kilimai ir ornamentiniai gobelenai, literatūroje įsitvirtinę “dvarų kilimų” terminu. Austos kompozicijos buvo dekoruojamos supaprastinto piešinio augaline ornamentika - dažniausiai vingriomis šakelėmis, gėlėmis ir augalų vainiku centre. Motyvų atranka ir šviesus arba neutralus koloritas buvo įtakoti XVIII a. Ii pusėje veikusio Gardino karališkojo šilko fabriko dirbinių, liaudies meno ir įvežtinės tekstilės pavyzdžių.
Nuo XIX a. vidurio unikalioji tekstilė išgyveno nuopolį. Audimas tapo namudiniu moterų užsiėmimu. Romantizmo įtakoje susidomėjus lietuvių liaudies audiniais, aristokratai skatino kaimo moteris austi liaudiškos stilistikos audinius ir XIX a. II pusėje netgi įsteigė keletą dirbtuvių. Žymiausia iš jų - Šėtoje nuo XIX a. pabaigos veikusi “Birutė”. 19 amžius - siuvinėjimo atgimimo laikotarpis. 1835 m. atidaryta A. Mozerio nėrinių ir siuvinėjimo dirbtuvė Naujojoje Vilnioje. Itin madingas buvo dekoratyvinių dirbinių ir paveikslėlių siuvinėjimas kryželiu, biseriu (stiklo karoliukais), tiksliai atkartojant tapybiškus efektus. Lietuvos dailės muziejus yra sukaupęs vertingą biserio siuvinių kolekciją. Veikiant romantizmui, išplito nėriniai, aukso ir sidabro siūlų dekoratyvinės juostelės (galionai), kuriomis buvo apsiuvami pasaulietiniai ir bažnytiniai drabužiai. Jas nėrė amatininkų dirbtuvėlės ir jau anksčiau egzistavę šios rūšies tekstilės dirbinių cechai.
1875 m. duomenimis Lietuvoje veikė 5 šilkinių ir keletas didesnių lininių audinių įmonių. Svarbesnių audimo fabrikų įsteigta tik XIX a. pabaigoje. Stambesnės tekstilės įmonės neišsilaikė dėl Rusijos, Lenkijos ir Vakarų Europos konkurencijos.

Porceliano dirbiniai
Balti ir grakštūs indai, pradėti gaminti Kinijoje VI a. (kitais duomenimis - VII a. ) ir didesniais kiekiais pradėti įvežti į Europą XIII a., visą laiką traukė europiečius ir skatino ieškoti porceliano receptūros (vad. arkano). Pirmasis porceliano įsisavinimo etapas buvo XVI a. Florencijoje išrastas taip vadinamas minkštasis porcelianas. Tačiau iki tikrojo, taip vadinamo kietojo, porceliano atradimo praėjo beveik du amžiai. 1709 m. vokiečių alchemikas Johannas Friedrichas Böttgeris (1682-1719) išrado kietojo (t. y. tikrojo) porceliano receptūrą. Porceliano dirbiniai XVIII a. pradžioje pradėti gaminti Meiseno ir Drezdeno manufaktūrose. Lietuvos dailės muziejuje eksponuojama keletas itin retų J. F. Böttgerio tamsios spalvos akmens masės dirbinių, kurie sukurti metai prieš išrandant porcelianą (1708).
Nenuilstamas porceliano receptūros ieškojimas nuo XVI a. buvo akstinas tobulinti fajanso masę. Tokiu būdu suklestėjo Delfto fajanso manufaktūros, kurių dirbinių nemažai yra Lietuvos dailės muziejuje. Fajansas buvo gaminamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų įsteigtose manufaktūrose XVIII-XIX a.
Lietuvoje ilgą laiką vartoti įvežtiniai kinų porceliano, Delfto fajanso ir kitokie indai. XVIII a. buvo paplitę vietinių fajanso manufaktūrų dirbiniai. 1790 m. Juozapui Klemensui Čartoriskiui priklausiusioje Kožeco fajanso manufaktūroje (dab. Ukraina) pradėtas gaminti kietasis porcelianas, kurio receptūrą sukūrė Pranciškus Mezeris. Dailininkų dekoratorių grupėje dirbo Pranciškus Smuglevičius. Manufaktūra veikė iki 1832 m. Joje gaminti fajanso ir porceliano indai iš pradžių imitavo rokoko porcelianą ir rytietiškus pavyzdžius, XIX a. pradžioje įsitvirtino klasicistinės formos ir dekoras. Kai kurie lietuvių keramikos tyrinėtojai (pvz., J. Bubnys, V. Jasiukevičius knygoje “Dailioji keramika Lietuvoje”, V., 1992) abejoja, ar porcelianas išvis galėjo būti gamintas Lietuvoje iki 1981 metų (“Jiesios” gamyklos kaulo porceliano cecho atidarymo data).
XIX a. porceliano dirbiniai gaminti kai kuriose dirbtuvėse - Baranauskui, Kareivai ir Römeriams priklausiusiose Vilniaus ir Kauno dirbtuvėse (faktai pateikti menotyrininko Tado Adomonio). Kokios rūšies buvo šis porcelianas, literatūroje nutylima. Daugiau duomenų apie porceliano gamybą Lietuvoje nepavyko aptikti.
1748 m. Anglijoje buvo išrasta kaulo porceliano receptūra (patentą gavo anglas Thomas Frye), kurios pagrindas - kaolinas, maišytas su kaulo pelenais. Ši porceliano rūšis trapesnė ir minkštesnė už kietąjį (taip vadinamą tikrąjį) porcelianą. Kaulo porcelianas būdingas Anglijai, jis gamintas Bow, Chelsea, Derby manufaktūrose.