Vytautas Janulionis. "Naujoji apaštalų bažnyčia" (vitražo fragmentas), 2000. Panevėžys

Stiklo kūrinių raida nuo Renesanso iki XXI a.

• Renesanso laikotarpio stiklo dirbiniai (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)

• Baroko laikotarpio stiklo dirbiniai (1600-1790)

• Klasicizmo laikotarpio stiklo dirbiniai (1780-1850)

• XIX a. stiklo dirbiniai

• Stiklo dirbiniai 1945-1961 metais

• Stiklo dirbiniai 1962-1975 metais

• Stiklo dirbiniai 1976-1990 metais

• Stiklo dirbiniai 1991-2001 metais 

Lietuvos dailės muziejaus stiklo dirbinių rinkinys 
(parengta pagal skaitmeninės svetainės http://www.ldm.lt skyriaus „Rinkinys" http://www.ldm.lt/rinkin.htm informaciją)
Lietuvių stiklo dirbinius virtualioje ekspozicijoje reprezentuojantys autoriai:

Stiklo kūrinių raida nuo Renesanso iki XXI a.

Renesanso laikotarpio stiklo dirbiniai (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)
1529 m. Lietuvos statute jau minimas stiklo amatas Lietuvoje. 1547 m. Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Martynui Paleckiui steigti stiklo dirbtuvę prie Vilniaus ir prekiauti stiklo dirbiniais (išskyrus Venecijos stiklu, ką galėjo daryti tik valdovas). Buvusių pilių teritorijose aptinkama spalvoto ir bespalvio stiklo šukių. XVIIa. I pusėje Krišpinas Kirštenšteinas netoli Švėkšnos įsteigė stiklo dirbtuvę. Panašių įmonių galėjo būti ir daugiau.

Baroko laikotarpio stiklo dirbiniai (1600-1790)
Prie stiklo dirbinių plėtotės 18 a. itin prisidėjo Radvilų giminė. 1724 m. Nalibokuose ir 1737 m. Urečėje (LDK pietrytinė dalis, dab. Baltarusijoje) Ona Sanguškaitė-Radvilienė įsteigė stiklo manufaktūras, kurių dirbiniams kiekybės ir kokybės požiūriu nebuvo lygių visoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje. Iš bespalvio, rečiau spalvoto (tamsiai žalio, raudono ar žydro) stiklo buvo gaminami stalo ir dekoratyviniai indai: taurės, stiklinės, bokalai, lėkštės, grafinai, žvakidės ir veidrodžiai su krištolo, akmeniniais ar mediniais rėmais. Jų dekore vyravo raižyti, šlifuoti arba punktuoti augaliniai ornamentai, figūrinės kompozicijos, įvairaus turinio įrašai, herbai, monogramos. Urečėje kurti įspūdingi veidrodžiai Venecijos veidrodžių pavyzdžiu. Manufaktūrose dirbo Silezijos stiklo meistrai, vėliau jų mokiniai - vietiniai stikliai ir raižytojai.

Klasicizmo laikotarpio stiklo dirbiniai (1780-1850)
Puošniausi stiklo dirbiniai gaminti nuo XVIII a. vidurio O. Sanguškaitės-Radvilienės įsteigtose Urečės (veikė iki 1862) ir Nalibokų (iki 1846) stiklo manufaktūrose. Čia kaip ir anksčiau gaminti buitiniai, dekoratyviniai ir vaistinės indai, dekoruoti herbais, monogramomis, figūriniais motyvais, stiklo žvakidės, veidrodžiai krištoliniais rėmais. Lietuvos dailės muziejuje saugoma keletas klasicistinių taurių, pagamintų Urečės manufaktūroje. Klasicizmo vyravimo laikotarpiu indų formos tapo paprastos, konstruktyvios, struktūriškai aiškios, dekoras komponuotas simetriškai. Ampyro laikotarpiu, kaip ir kitur Europoje, daryti storasieniai krištolo indai įvairiais ornamentais šlifuotu ir raižytu paviršiumi.

XIX a. lietuvių stiklo dirbiniai

XIX a. plėtoti negausiai. Iki 1846 m. veikė Urečės, o iki 1862 - Nalibokų stiklo manufaktūros, ir toliau garsėję savo produkcijos meniškumu. Kai kuriose vietovėse atidarytos stiklo dirbtuvės, gaminusios daugiausia buitinius dirbinius. Vilniaus gubernijoje veikė O. Vagnerio dirbtuvė Šalčininkų dvare ir K. Balinskio - Jašiūnų dvare. 1872 m. įsteigta didikams Tyzenhauzams-Pšezdeckiams priklausiusi stiklo įmonėlė Rėkiškių dvare (Kauno gubernija, Zarasų apskr.). Šios dirbtuvės gamino langų stiklą ir indus: butelius, taures, stiklines, bokalus iš žalsvo ir bespalvio stiklo liejimo ir presavimo technika. Indai pasižymėjo itin supaprastintomis formomis ir funkcionalumu.

Lietuvių stiklo dirbiniai 1945-1961 metais

Nors 5-6-ajame dešimtmetyje stiklo dirbinius kūrė tik keletas dailininkų, tačiau ir jie buvo reikšmingi lietuvių taikomajai dailei. Svarbiausias meninio stiklo kūrėjas tuo laikotarpiu buvo Stasys Ušinskas (1905-1974), kuris, nepaisydamas primityvių darbo sąlygų Kauno «Aleksoto» stiklo fabrike, nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos eksperimentavo, stengdamasis įsisavinti žemos temperatūros stiklo gamybą. Tokiu būdu dailininkas sukūrė dekoratyvinių vazų, lėkščių, šviestuvų, akvariumų, puoštų vitražinio stiklo dekoravimo būdu. S. Ušinskas buvo įsitikinęs, kad Lietuvai toks dekoro būdas yra priimtinesnis už čekų ir slovakų pamėgtą storasienio stiklo raižybą. Indų formų įvairovė nebuvo dailininko kūrybos tikslas. Jie pasižymėjo neįmantriomis formomis, aiškiais, iškilmingais siluetais, ramiomis, proporcijomis. S. Ušinskui svarbesnė buvo jų puošyba, kurią derėtų laikyti tolesne dailininko tarpukario laikotarpio vitražinės kūrybos seka. Stilizuotose, konstruktyviose daugiafigūrėse kompozicijose siekta spalvų švytėjimo, kontrastingų, tapybiškų tonų. Paminėtinos vazos «Mėnuo saulužę vedė» (1957), «Klumpakojis» (1959), «Eglė žalčių karalienė» (1960) ir kt.
6-ojo dešimtmečio pabaigoje kūrybinį kelią pradėjo S. Ušinsko mokinės ir jo stiliaus puoselėtojos Filomena Ušinskaitė, Jūratė Ušinskaitė ir Vitalija Blažytė, kurių kūryba išsiskleidė kitame dailės laikotarpyje.

Lietuvių stiklo dirbiniai 1962-1975 metais

1961 m. Dailės institute Vilniuje eksperimentine tvarka buvo įsteigta stiklo specialybė. Į ją priimti Gražina Didžiūnaitytė, Anita Šlėgel ir Bronius Bružas. Priėmimas tęstas dar ir 1962 m. Po to stiklo specialybės atsisakyta. Dauguma į ją įstojusių perėjo į vitražą, juolab, kad materialinės techninės bazės šiai taikomosios dailės šakai Vilniuje nebuvo. Stiklo dirbinių srityje tedirbo D. Didžiūnaitytė ir Panevėžio stiklo fabrike 1975 m. įsidarbinusi A. Šlėgel. Bene daugiausiai šiuo laikotarpiu stiklo dirbinių sukūrė G. Didžiūnaityte (g. 1940). Mėgstamiausi dailininkės dirbiniai - vazos buvo monumentalių formų, spalvingos (gilių rudų, raudonų, mėlynų tonų), atliktos karšto stiklo laisvo formavimo būdu, kartais dar dekoruotos įspaustu arba raižytu ornamentu (vazų ciklas lietuvių liaudies simbolių ir skulptūros motyvais, 1967-71). Tolydžio vazų spalvos ir formos darėsi sudėtingesnės. Įvairėjo koloritas ir technologija. Dailininkė kūrė daugiasluoksnį stiklą, kurį puošė tarp sluoksnių įterpiamu variniu tinkleliu ir kitais elementais. G. Didžiūnaitytė eksperimentavo technologijų srityje, 1974 - 1975 m. sukūrė dvi naujas technologijas.
Stiklininkas Algimantas Žilys (g.1936) taip pat puoselėjo karšto stiklo laisvą formavimo techniką. Dailininkas 1969 m. pradėjo dirbti vyriausiuoju dailininku Vilniaus “Raudonosios aušros” stiklo fabrike, kur sukūrė daugybę stiklo etalonų, kurie buvo gaminami pūtimo ir laisvo stiklo formavimo būdu. A. Žilio vazos ir dekoratyviniai indai buvo geometriškesnių formų (gėrimų servizas, 1971) nei G. Didžiūnaitytės, tačiau ir jis dirbiniuose akcentavo kolorito išraišką. 7-8-ajame dešimtmečiais visai kitokio stiliaus indų sukūrė vitražistė Ginta Baginskienė (g. 1940). Jos dirbiniai (vazos, lėkštės, taurės, 1967-71) buvo plonasieniai, viensluoksniai bespalviai arba spalvoti (žali, mėlyni, melsvi). Jų formos, racionalios, paprastos, be jokių papuošimų, grįsti dizainerišku požiūriu į stiklo dirbinį. Vitalija Blažytė (1926-1999), Filomena Ušinskaitė (1921-1996) ir Jūratė Ušinskaitė tęsė Stasio Ušinsko pradėtų stiklinių indų tradiciją, tobulindamos savo individualų stilių.

Lietuvių stiklo dirbiniai 1976-1990 metais

Ypač suintensyvėjo meninio stiklo raida. Pasitelkę plonasienį ir daugiasluoksnį, opalinį ir sulfidinį, spalvotą ir bespalvį bei metai iš metų tobulinamą technologiją (dažnai paties išrastą), lietuvių stiklininkai siekė meninės raiškos individualumo. Kaip ir anksčiau, taip ir šiuo laikotarpiu, nenuginčijami stiklo meno lyderiai buvo Gražina Didžiūnaitytė ir Algimantas Žilys. G. Didžiūnaitytė (g. 1940) dar labiau ištobulino savo kūrinių techniškąją pusę. Įvaldyta daugiasluoksnio sulfidinio stiklo technologija leido dailininkei storasienėse, masyviose vazose atskleisti gamtos būsenų įvairovę ir žmogaus jausenų metaforas (vazos “Mėlynieji koralai”, 1985). A. Žilio (g. 1936) kontrastingų, ryškių spalvų vazų formos pasižymėjo vertikaliais, laibais siluetais, iškalbingu vazų ansamblio deriniu, kurio vertikalūs, tapybiški siluetai kėlė tam tikras prasmines asociacijas (“Formų plastika”, 1984; “Pergalės saliutas”, 1985).
Meninio stiklo pozicijos sustiprėjo po to, kai 8-ojo dešimtmečio viduryje Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute, Dizaino katedroje, buvo parengta stiklo dizainerių laida. Ji buvo orientuota į masinę stiklo dirbinių, unikalių šviestuvų ir stiklo plastikos kūrimą. Valstybinio dailės instituto (dab. VDA) Kauno filiale (dab. Kauno dailės institutas) 1979 m. pradėta rengti meninio stiklo dailininkus. 8-9-ajame dešimtmečiais brendo Zaubergo Muldarovo (1941), Ramūno Balsio (1943-1992), Valdo Grabausko (1945), Alfonso Binkio (g. 1947), Danieliaus Ramelio (1949), Eugenijaus Biliūno (g. 1953) kūryba. Kūrybinį kelią pradėjo Vygantas Paulauskas (g. 1960), Vilmantas Gutauskas (g. 1961), Remigijus Kriukas (g. 1961), Arūnas Daugėla (g. 1963). Meninis stiklas įvairėjo rūšiniu ir žanriniu požiūriu. Ėmė rastis dekoratyvinių kompozicijų (R. Balsio “Šauksmas”, 1985), grynai utilitaraus, buitinio stiklo (D. Ramelio “Servizas”, 1986). Bandyta stiklo plastiką taikyti interjero puošybai (R. Lipienės kompozicija “Dviejų stichijų susidūrimas”, 1986 uostamiesčio viešbutyje “Klaipėda”).

Lietuvių stiklo dirbiniai 1991-2001 metais

10-ajame dešimtmetyje Lietuvoje veikė trys stiklininkystės centrai: Vilniuje (jam atstovauja G. Didžiūnaitytė, A. Žilys, I. Lipienė, D. Ramelis, V. Paulauskas), Panevėžyje (R. Kriukas, V. Venclova), Kaune. Pastarasis miestas, turintis dar ir stiklininkų rengimo centrą - Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą, gali pasigirti gausiausiu stiklo dailininkų būriu. Kaune kuria A. A. Daugėla, V. Gutauskas, S. Grabliauskaitė, V. Janulionis, J. E. Kaubrys, R. Mulevičiūtė, A. Rimkevičius. Galima teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo lietuviško stiklo raida suko trimis kryptimis: utilitarumo, t. y. buitinių dirbinių kūrimo, unikalių stiklo dirbinių kūrimo (G. Didžiūnaitytė, A. Žilys) ir eksperimentinės stiklo plastikos keliu, ką ypač plėtojo grupė jaunesniųjų stiklininkų, savo kūrybinį braižą brandinančių Lietuvos stiklo studijose (kurių įkurta 10-ajame dešimtmetyje), užsienio stažuotėse ir kūrybiniuose seminaruose.
Pagerėjusių kūrybinių sąlygų išdava - originaliõs stiklo plastikos kompozicijos, neturinčios nieko bendra su tradicine stiklinių dirbinių paskirtimi. Tai, kas 9-ajame dešimtmetyje vyko Lietuvos keramikoje, kad ir pavėluotai - po dešimtmečio pasiekė stiklininkus. Remigijaus Kriuko (g. 1961) stiklo plastika (“Miražas”, 1992), Vyganto Paulausko (g. 1960) konceptualūs darbai - moters torso pavidalo vaza, stiklinės galvos (“Mano draugas”, 1992; “Vietinis”, 1999) yra neatsiejama nuo bendrų lietuvių taikomosios dekoratyvinės dailės tendencijų. Panašių darbų yra ir daugiau. Lietuvių dalyvavimas tarptautinėse stiklo parodose ir tokių renginių organizavimas Lietuvoje yra meninį stiklą skatinantis faktorius. Dailieji stiklo dirbiniai - viena iš nedaugelio taikomosios dailės sričių, kuri nepatyrė tokių nuostuolių, kaip kitos taikomosios dailės šakos.

Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

Lietuvos dailės muziejaus stiklo dirbinių rinkinys

Stiklo rinkinį sudaro daugiau negu 900 eksponatų: istoriniai Europos ir šiuolaikiniai Lietuvos stiklo dirbiniai.
Istoriniame rinkinyje - XVIII-XX a. Čekijos, Vokietijos, Rusijos ir kitų užsienio šalių manufaktūrų dirbiniai. Yra keletas klasicizmo stiliaus taurių, pagamintų Radvilų stiklo manufaktūroje Urečėje.
XX a. lietuviško stiklo rinkinį sudaro:
1) Stasio Ušinsko, Filomenos ir Jūratės Ušinskaičių bei Vitalijos Blažytės plonasienio pūsto stiklo dirbiniai, dekoruoti įvairiomis glazūromis (sukurti 6-7 dešimtmetyje);
2) Gražinos Didelytės, Algimanto Žiliaus, Ramūno Balsio, Zaurbego Muldarovo dekoratyvinės kompozicijos, atliktos karšto stiklo formavimo būdu, panaudojant daugiasluoksnį įvairiaspalvį stiklą, eksperimentines technikas (sukurti 8-10 dešimtmetyje).

Lietuvos dailės muziejaus informacija

Lietuvių stiklo dirbinius reprezentuojančių autorių kūriniai Lietuvos dailės muziejuje: 

Ramūnas Balsys Vitalija Blažytė Gražina Didžiūnaitytė Vytautas Janulionis Zaurbegas Muldarovas

Danielius Ramelis Artūras Rimkevičius Filomena Ušinskaitė Stasys Ušinskas Algimantas Žilys

Ramūnas Balsys

• Ramūnas Balsys. Deserto komplektas. 1983. Stiklas. 1) h-16,1 Ø-11,3; 2) h-10,4 Ø-19,5; 3) h-7,4 Ø-13,6; 4) h-2,1 Ø-32,2
• Ramūnas Balsys. Deserto servizas. 1986. Stiklas, skaidrus, bespalvis, karbitboras, h-22,7 Ø-8,0; h-14,6 Ø-7,7; h-14,4 Ø-12,4; h-9,0 Ø-7,7; h-7,5 Ø-16
• Ramūnas Balsys. Dek. kompozicija “Aukštaitija”. 1987. Stiklas, h1-21,5; h2-18,9; h3-15,5; h4-11,8; h5-10,7
• Ramūnas Balsys. Dek. vazos “Dykumų gėlės”. 1988. Stiklas, Ø-21; Ø-17; Ø-15
• Alfonsas Binkis. Dek. vazos “Lietus” I-III. 1982. Bespalvis stiklas su oro burbuliukais, raudonas stiklas, h-15,5; h-21,5; h-12,5

Vitalija Blažytė

• Vitalija Blažytė. Vaza “Motinystė”. 1961. Stiklas, emalis, h-40; Ø-21

Gražina Didžiūnaitytė

• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vaza “Kristoforas”. 1969. Stiklas, pūtimas, skulptūrinių formų lipdymas, h-32

• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vaza “Senovės lietuvių liaudies skulptūrų motyvais”. 1969-1971. Stiklas, pūtimas, skulptūrinių formų lipdymas, h-42,5

• Gražina Didžiūnaitytė. Dviejų vazų komplektas. 1969. Stiklas, matinis reljefas, h-30; Ø-12,5; h-10,5 Ø-22,5

• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. taurė. 1973. Opalinis stiklas su oro pūslelėmis, karpyto vario vielutė. h-22

• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vaza iš trijų vazų komplekto “Laumžirgiai”. 1973. Opalinis stiklas, karpyta vario vielutė, h-35

• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazos. 1973. Stiklas su oro pūslelėmis, pūtimas, h-14,5; h-16

• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazų komplektas “Koliažas”. 1976. Įvairiaspalvis daugiasluoksnis stiklas, h-21,2; h-23,4; h-18,3
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. komplektas “Edelveisai” 1978. Bespalvis, spalvotas, opalinis stiklas, pūtimas, karštas formavimas. TS-147 h-46,5; TS-148 h-40; TS-149 h-33,5; TS-152 h-43,5; TS-153 h-36,3
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazų kompozicija “Paguoda”. 1981. Stiklas, autorinė mišri technika, h-33; h-24,0; h-22,7; h-23,8; h-23,6
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazų komplektas “Ledonešis”. 1981. Stiklas, vidinis krakle, h-21,0; h-21,5; h-20,0; h-19,0; h-18,4
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazų kompozicija “Kalnų tarpekliuose”. 1983. Stiklas, autorinė, mišri technika. 1) h-24,0; 3) h-26,5; 4) h-25,5
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazų kompozicija “Žiedlapių lietus”. 1985. Stiklas, autorinė mišri technika, h-23; h-24; h-31
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazų komplektas “Žemės spalvos”. 1986. Daugiasluoksnis įvairiaspalvis stiklas. 2) h-24,0; 4) h-22,0; 5) h-21,2
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. kompozicija “Nuskendusių laivų motyvas”. 1981. Daugiasluoksnis stiklas, krištolas
• Gražina Didžiūnaitytė. Vaza iš dek. kompozicijos “Skardžiai”. 1986. Stiklas, skaidrus, spalvotas, h-27
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazų komplektas “Žydėk, žemele”. 1988. Spalvotas stiklas. 1) h-30; 2) h-25; 3) h-19
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazų komplektas “In memorian”. 1989. Matinis stiklas, autorinė mišri technika, h-41; h-39; h-32
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vaza. 1990. Matinis spalvotas stiklas, h-45
• Gražina Didžiūnaitytė. Dek. vazos “Senolių atminimui” I-II. 1991. Autorinė mišri technika, h-37; h-35

Vytautas Janulionis

• Stiklo kompozicija. 130x90. Privati kolekcija

• "Naujoji apaštalų bažnyčia" (vitražo fragmentas). 2000. Panevėžys

• Vitražas-plaketė. 2000. 79x39. keliaujančioje parodoje "Nordic Glass 2000"

• Stiklo kompozicija "Tyli šviesa". 2001. 84x82x20. Tarptautinė stiklo dirbinių paroda KAZANOVA 2001. Japonija

• Vytautas Janulionis. Dek. kompozicija “Lietus”. 1985. Bespalvis stiklas, liejimas, pūtimas, matinimas, šlifavimas, poliravimas, h-22,5/x4 20x21

Zaurbegas Muldarovas

• Zaurbegas Muldarovas. Dek. kompozicija “Pavasaris”. 1986. Stiklas. 1) h-13,0 Ø-14,5; 2) h-11,0 Ø-12,0; 3) h-9,0 Ø-11
• Zaurbegas Muldarovas. “Architektūrinės formos”. 1986. Stiklas. 13,5x11,2x11,5; 11,0x11,0x11,2; 9,5x11,0x11,0

Danielius Ramelis

• Danielius Ramelis. Dek. vazos. 1986. Stiklas, h-43,5

Artūras Rimkevičius

• Artūras Rimkevičius. Vaza “Rytas”. 1984. Stiklas, dalinis spalvinimas, šviesiai violetinis stiklas, 16,4x14,0x14,0

Filomena Ušinskaitė

• Filomena Ušinskaitė. Vaza. 1956. Stiklas, glazūros, h-22

• Filomena Ušinskaitė. Vazelė. 1956. Stikla, glazūros, h-18,5

Stasys Ušinskas

• Stasys Ušinskas. Vaza “Mėnuo saulužę vedė”. 1957. Stiklas, glazūros, h-29,5; Ø-17.

• Stasys Ušinskas. Vaza su žuvimis. 1957. stiklas, glazūros, h-33,5.

• Stasys Ušinskas. Lėkštė “Aušrinė”. 1957. Stiklas, glazūros, Ø-26,8

• Stasys Ušinskas. Lėkštė “Eglė - žalčių karalienė”. 1959. Stiklas, tapyba, Ø-53

• Stasys Ušinskas. Vazelė “Pavasaris”. 1960. Stiklas, glazūros, h-18,5.

• Stasys Ušinskas. Vazelė su paukščiukais. 1960. Stiklas, glazūros, h-12,3

• Stasys Ušinskas. Vaza “Eglė - žalčių karalienė”. 1960. Stiklas, tapyba, sidabro technika, Ø-12,5

Algimantas Žilys

• Algimantas Žilys. Vaza. 1976. Bespalvis ir spalvotas stiklas, pūtimas, lipdymas, h-30
• Algimantas Žilys. Dek. vaza. 1976. Spalvotas ir bespalvis stiklas, pūtimas, lipdymas, h-30
• Algimantas Žilys. Dek. vaza. 1976. Stiklas, pūtimas, lipdymas, h-34
• Algimantas Žilys. Dek. kompozicija “Kriauklės”. 1978. Stiklas, h-15,5; h-15,0
• Algimantas Žilys. Dek vaza “Rytmečio ūkai” (dalis). 1986. Stiklas, matinimas. 1) h-40; 2) h-24; 4) h-32; 7) h-36
• Algimantas Žilys. Dekoratyvinės vazos. 1986. Spalvotas stiklas, h-32,7; h-32,5; h-27,5; h-25,0
• Algimantas Žilys. Dek. kompozicija. 1987. Stiklas, laisvas formavimas, h-53,5; h-52,5
• Algimantas Žilys. Iš komplekto “Deputatai” II. 1991. Stiklas, laisvas formavimas, pūtimas, h-54
• Algimantas Žilys. Iš komplekto “Deputatai” I. 1991. Stiklas, laisvas formavimas, pūtimas, h-60.