LIETUVIŲ GINTARO DIRBINIŲ RAIDA NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI XXI AMŽIAUS 

Gintaro dirbiniai nuo seniausių laikų iki XX a.

Gintaro dirbiniai nuo seno labiausiai plėtojami tuose kraštuose, kuriuose yra žaliavos. Kadangi daugiausia gintaro randama Baltijos jūros pakrantėse, dagiausia gintaro dirbinių įvairiais laikotarpiais gaminta Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Ankstyviausi gintaro dirbiniai Lietuvos pajūrio teritorijoje (Šventoji, Juodkrantė, Nida, Pervalka, Klaipėda) aptinkami iš neolito laikotarpio (4-2 tūkst. m. pr. Kr.). Tai gintariniai įvairaus pavidalo kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, apvarų skirstikliai, grandys su didelėmis skylutėmis, žmonių ir gyvūnų figūrėlės, manoma, tarnavusios kaip amuletai. Dirbinių paviršius puoštas taškeliais, brūkšneliais, dalijančiais dirbinį į segmentus (spėjama, atspindėjo pasaulio sampratą). Šventosios akmens amžiaus gyvenvietėje aptikta gintaro dirbtuvė. Viduriniajame neolite gintaras jau buvo mainomas į kitas prekes su Rytų Europos gyventojais. Iš žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gintaro dirbinių randama menkiau. Pirmaisiais mūsų eros amžiais dideli gintaro kiekiai buvo gabenami į Romos imperiją, kurioje veikė gintaro dirbtuvės (Apulija, Masilija).
Gausesni gintaro dirbinių kiekiai aptinkami kapavietėse, datuojamose V-XII a. Nemaži jo kiekiai kalba, kad šis mineralas buvo labai populiarus ir mūsų protėvių vartotas įvairiems tikslams: gydymo, magijos, puošimuisi. Gintaras buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais. Juo puoštos žalvario įvijos, iš jo vėrė karolius, darė skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius), apeiginius reikmenis. 

Gausesni gintaro dirbinių kiekiai aptinkami kapavietėse, datuojamose 5-12 a. Nemaži jo kiekiai kalba, kad šis mineralas buvo labai populiarus ir mūsų protėvių vartotas įvairiems tikslams: gydymo, magijos, puošimuisi. Gintaras buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais. Juo puoštos žalvario įvijos, iš jo vėrė karolius, darė skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius), apeiginius reikmenis. XIV a. Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos miestuose pradėjo kurtis gintaro apdirbimo cechai. XIII-XIV a. gintaro dirbinių gamybą stabdė karai su kryžiuočiais. XIV-XVIII a. greta savos gamybos gintaro dirbinių vyravo atvežtiniai gintaru dekoruoti baldai, veidrodžiai, dėželės, indai, kulto reikmenys (kryželiai, rožiniai, krucifiksai, altorėliai). Gintaras buvo naudojamas juvelyrikoje. XIX a. Palangoje susiklostė vietinė gintaro pramonė.
Lietuvos dailės muziejaus filiale - Palangos gintaro muziejuje, įsteigtame 1963 m., stengtasi atspindėti visus gintaro panaudojimo atvejus lietuvio buityje. Demonstruojamas gintaro susidarymas ir apdorojimas. Atskira ekspozicijos tema - gintaro dirbiniai. Prie istorinių eksponatų priskiriamas XV a. žiedas su gintaru, aptiktas netoli Kelmės, XVI a. - nešiojamas gintaro altorėlis su krucifiksu (buvęs Tytuvėnų vienuolyne), XVII a. - Kauno auksakalio P. Kilijono dirbiniai su gintaru. Muziejuje galima pamatyti ir Lietuvos gintaro dirbtuvių produkciją, pagamintą XX a. I pusėje Palangos ir kitose pajūrio gintaro apdirbimo įmonėlėse. Tai karoliai, segės, sąsagos, rožiniai, dėžutės, kandikliai ir kt. Paskutinėje salėje - XX a. II pusės profesionalų (Liucija Šulgaitė, Feliksas Daukantas, Kazimieras Simanonis, Birutė ir Eugenijus Mikulevičiai, Nikolajus Žoludevas, kt.) ir liaudies meistrų sukurti papuošalai (Horstas Taleikis, Dionizas Varkalis, Vilhelmina Kurklietienė, Irena ir Feliksas Pakutinskai, Regina Andriekutė, Jonas Linkaitis, Alfredas Jonušas, Joana Martinkienė, Dionizas Varkalis, kt.).

Gintaro dirbiniai 1900-1918
Iki Pirmojo pasaulinio karo gintaro gamyba Europoje buvo pasiskirsčiusi taip: Vokietijoje gaminta 33 % visos pasaulinės produkcijos, Rusijoje - 30 %, Austrijoje - 24 %, Prancūcijoje - 4 %, Turkijoje - 2 %, kitose šalyse - 7 % visų dirbinių. Lietuvos, kaip Rusijos imperijos sudėtinės dalies, gintaro produkcija buvo įskaičiuojama į Rusijos gamybos apimtį. Pirmąją vietą Rusijos imperijoje užėmė Palangos meistrai, per metus apdorodavę 20 tūkst. kg gintaro žaliavos. Palangoje iki Pirmojo pasaulinio karo iš viso darbavosi nuo 300 iki 500 gintaro meistrų. Didesnės dirbtuvės priklausė grafui Tiškevičiui, kurio žemėse kūrėsi visas miestelis. Palangos gintaro meistrų dirbiniai turėjo didelę paklausą tarptautinėje rinkoje ir sėkmingai konkuravo su vokiečių gintaro dirbiniais. 

Gintaro dirbiniai 1932-1939
Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjo gintaro apdirbimo dirbtuvės Palangoje. Dalis meistrų emigravo į Vokietiją ir Karaliaučių. Po karo šio miesto gintaro apdirbimo verslas nepasiekė ikikarinio lygio meniškumo ir kokybės požiūriu. Plėtotę stabdė Vokietijos gintaro žaliavos eksploatavimo monopolis. Nuo Vokietijos priklausė importuojamos žaliavos kaina ir apimtis (Lietuvoje randamo gintaro nepakako). Gintaro dirbtuvės veikė ne tik labiausiai šią dirbinių sritį plėtojusioje Palangoje, bet ir Klaipėdoje bei Kretingoje. Pavieniai meistrai dirbo ir kitose Lietuvos vietovėse. Didesnės dirbtuvės buvo Klaipėdoje veikusi Tanerio ir Fridmano (dirbo 20-30 meistrų) įmonė, Palangoje - dirbtuvė “S. Gutmano įpėd. E. ir L. Gutmanai” (10-15 meistrų) bei brolių M. ir G. Kanų (10-20 meistrų). Mažesnėse dirbtuvėlėse darbuodavosi po 5-10 žmonių. Jei dirbdavo mažiau nei 4 meistrai, tokia dirbtuvė nebuvo laikoma gintaro, bet amato dirbtuve ir į gintaro gamybos apskaitą neįeidavo. Reiškia, gintaro apdirbimu tarpukario Lietuvoje užsiėmė didelis skaičius žmonių.
Gintaro dirbtuvėse tarpukario laikotarpyje daryti papuošalai (segės, karoliai, apyrankės), rankogalių segtukai, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės, juo inkrustuodavo metalinius papuošalus, medines dėžutes, baldus ir kitokius dirbinius. Papuošalų formos daugiausia buvo klasikinės, neįmantrios - įvairaus dydžio ir ilgio apskritų karolių vėriniai, šlifuoto gintaro segės, nugludintų, plokštelių apyrankės. Gintaro papuošalai Lietuvoje buvo paklausūs - kiekviena lietuvė privalėjo turėti gintarinių puošmenų, nors kainos nebuvo žemos. Šalies viduje buvo realizuojama 60-70 % savos produkcijos. Po 1929 m. pasaulinės ekonomikos krizės Lietuva gamino ir į užsienį išveždavo mažiau gintaro dirbinių.
Gintaro dirbiniai 1945-1961
5-6-ajame dešimtmečiais gintaro dirbiniai užėmė svarbią vietą tarp kitų dailiųjų dirbinių. Dėmesį gintarui rodo 1948 m. J. Dagio apginta disertacija “Baltijos pajūrio gintaras ir jo eksploatacija” ir 1957 m. pasirodžiusi J. Bubnio knyga “Gintaras”. Pirmaisiais pokario metais gintaro dirbinius gamino Kauno “Gintaro” artelė, o nuo 1946 m. Klaipėdos “Dailės” kombinatas ir jam priklausę Palangos ir Plungės gintaro apdirbimo cechai. Pagrindinio gintaro dirbinių centro - Klaipėdos “Dailės” kombinato produkcijos asortimentas buvo gana platus (iki 60 rūšių gaminių), tačiau dirbiniai nepasižymėjo aukštu meniniu lygiu. Daugiausia gaminta tekintų ir šlifuotų karolių bei įvairių segių (dažnai natūralistinių augalų formos), gyvūnų pavidalo suvenyrų. Gintarą šlifavo kampuotomis formomis kaip brangakmenį, o gabalėliai su įdomia vidine tekstūra arba inkliuzais buvo laikomi neatitinkančiais standartų.
Keliant gintaro apdirbimo meninį lygį, reikšmingas skulptoriaus ir dizainerio Felikso Daukanto (1915-1995) vaidmuo. Jis pirmas prabilo apie natūralių gintaro savybių - vaiskumo, besimainančių atspalvių, daugiasluoksniškumo išryškinimą dirbiniuose ir daug nuveikė sugrąžinant gintaro dirbiniams būdingą specifiką. Dailininkas darė ir odos bei metalo dirbinius, tačiau 6-ajame dešimtmetyje reikšmingiausi yra jo sukurti gintaro darbai. Siekdamas atitrūkti nuo stereotipų šioje srityje, F. Daukantas pradėjo negatyvinę gintaro raižybą - įrėždavo įvairius motyvus ir netgi peizažus iš kitos gintaro gabalėlio pusės. Šis kūrybos etapas, prieštaraujantis dailininko propaguojamam natūralumo išsaugojimui, atvedė jį prie kito principo - gintaro gabalėlio pateikimo kaip unikalaus meno kūrinio. Atrinkęs ypatinga tekstūra ir spalva pasižyminčius gabalėlius ir juos kiek pašlifavęs, Felikso Daukantas tvirtindavo gintarą ant specialaus medinio stovelio. Ilgainiui tokiu pačiu atrankos būdu sukūrė ir miniatiūrinių gintaro skulptūrėlių.
Didžiausią Felikso Daukanto 6-ojo dešimtmečio kūrybos dalį sudaro unikalūs arba serijinei gamybai skirti papuošalai, padaryti iš gintaro, derinto su metalu, daugiausia sidabru. Gintaro gabalėliai, naudoti papuošalams, buvo minimaliai apdorojami. Segės, karoliai, auskarai buvo gaminami iš netaisyklingos formos gintarų, akcentuojant jų natūralią formą, vidinius sluoksnius, skaidrumą arba neperšviečiamumą (masyvių formų papuošalų komplektas iš šviesaus nepermatomo gintaro, 1958).
1957 m. visa Lietuvos gintaro gamyba buvo sukoncentruota vienoje vietoje - Klaipėdos “Dailės” kombinate. Jo gintaro ceche buvo suburtas profesionalų kolektyvas: Eugenijus Mikulevičius, Genovaitė Blažytė-Guntienė, Birutė Jociūtė-Mikulevičienė, Vacė Kojalavičiūtė-Užpalienė. Pradėta gaminti daugiau gintaro dirbinių, paįvairėjo jų asortimentas. Daugiausia tuo laikotarpiu sukurta gintaro papuošalų. Ypač išpopuliarėjo grandinėlės su gintaro kabučiais (Liucijos Šulgaitės kaklo papuošalas, 1959; E. Mikulevičiaus medalionas, 1960). Gintaras derintas su metaliniais papuošalais, atliktais kalimo, spaudimo, liejimo arba filigrano technika (Tiju Enės Vaivadienės komplektas “Dabartis”, 1958). Plito gintaro inkrustacijos, nedidelio formato gintaro mozaikos. Jas iš šlifuotų gintaro plokštelių arba rupios faktūros didesnių gabalėlių 1959 m. pradėjo kurti G. Blažytė-Guntienė. Ilgainiui išpopuliarėjo peizažų, figūrinių scenų ir net portretų dėstymas medinės plokštės paviršiuje. Greta meniškų tokios rūšies darbų vis daugiau pasitaikydavo paviršutiniškų, saloniškų. Vėliau gintaro paveikslų, mozaikų ir inkrustacijų atsisakyta.
6-asis dešimtmetis buvo reikšmingas žingsnis sugrąžinant gintaro dirbiniams suniveliuotą specifiką, ieškant naujų šio pusbrangio mineralo pritaikymo būdų dailiuosiuose dirbiniuose, suteikiant papuošalui dailininko individualaus stiliaus bruožų. Lietuvos gintaro meistrų ieškojimai buvo teigiamai įvertinti 6-ojo dešimtmečio pabaigos sąjunginėje spaudoje (Жукова М. Украшения из янтаря // Декоративное искусство СССР, 1959, № 6, с. 26). Geriausi lietuvių dailininkų gintariniai papuošalai buvo eksponuoti 1959 m. lietuvių liaudies meno ir taikomosios dailės parodoje Lenkijoje.

Gintaro dirbiniai 1962-1975 metais
Aptariamojo laikotarpio gintaro dirbiniams kelią grindė 6-ojo dešimtmečio Felikso Daukanto teorinė ir kūrybinė veikla, jo propaguota natūralaus gintaro pateikimo teorija. Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, gintaro papuošalai buvo gana menkai išplėtota sritis. Tačiau lietuviškos puošmenos patyrė stiprias modernėjimo apraiškas, kurios sklido, visų pirma, iš estų juvelyrikos mokyklos. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos dailiojo metalo apdirbimo lietuviai mokėsi Estijos dailės institute Taline. Estijos juvelyrika tuo metu orientavosi į Skandinavų dizainą, mėgusį taupių, dizaineriškų formų, nesunkiai pagaminamus, dažnai iš unifikuotų detalių surenkamus dirbinius.
Felikso Daukanto (1915-1995) gintaro papuošalai lengvi, minimalistiniai (kaklo papuošalas iš sidabro vielytės su kabančiu gintaru, 1966; kaklo papuošalai, 1968, 1973). Juvelyrinį dirbinį dailininkas traktavo kaip dizainerišką, funkcionalų daiktą, kuriame dominavo pats gintaras, o metalas buvo tik papildoma medžiaga, paryškinanti jo grožį. Dailininkas gintarui pritaikė specifinį šlifavimo būdą. Gintarą apdorodavo minimaliai, palikdavo nenugludintas vietas, kiaurymes, matinio paviršiaus lopinėlius. Kartais jį įrėmindavo, bet dažnai palikdavo natūraliai kabantį (medalionas su trimis gintaro gabalėliais, 1970). Apdorodamas mineralo gabalėlį, stengdavosi jam suteikti pačios gamtos būdingas formas - aptakaus ovalo, lašo, apskritimo pavidalą. Panašiu būdu gintaro papuošalus kūrė Liucija Šulgaitė (kaklo papuošalas, 1968), Janina Griciūnaitė (medalionas, 1986). Daugelio kitų juvelyrų (Petro Balčiaus, Liudos Vaineikytės, Albinos Vertulienės) puošmenos įmantresnių formų, labiau detalizuotos.
Tolesnę gintaro papuošalų raidą paveikė Estijos dailės instituto Dailiojo metalo katedros absolvento Kazimiero Simanonio (g. 1937), grįžusio į Lietuvą 1965 m., kūryba. Jo papuošalo samprata skyrėsi nuo Felikso Daukanto, akcentavusio minimalizmą, asketizmą, demokratines tendencijas ir metalo detalių unifikavimo galimybes. Kazimieras Simanonis traktavo gintaro papuošalą kaip prabangos, reprezentacijos objektą, kuris dėvimas ne kasdien, o ypatingomis progomis. Dailininkas papuošaluose atgaivino raižymą, inkrustavimą, filigraną, apvirinto sidabro techniką, itin tikusią prie netaisyklingos formos mineralo. Vėliau sidabro virinimo techniką išbandė kiti gintaro papuošalų kūrėjai (L. Šulgaitė, Birutė Mikulevičienė, Petras Balčius, Feliksas Pakutinskas). Kazimieras Simanonis ieškojo įkvėpimo gamtos formose. Jo papuošalai asimetriški, skirtingų faktūrų, dinamiški, ekspresyvūs (medalionai, 1970). Puošybiškumo ir reprezentacijos tendencijos dar labiau buvo išplėtotos kitame juvelyrikos raidos etape. Lietuvių juvelyrų papuošalai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose “Expo’68” Monrealyje, tarptautinėje pramonės ir prekybos parodoje Londone 1968 m., “Expo’70” Osakoje. Mildos Eitmonaitės lieto ir kalstyto metalo papuošalai su gintaru 1971 m. Jablanece (Jugoslavija) vykusioje juvelyrikos bienalėje pelnė diplomą. Tuo metu tai buvo pirmasis aukštas lietuviškų papuošalų įvertinimas. Palangos gintaro muziejuje sukomplektuotos lietuviškų gintaro dirbinių parodos 1971-1974 m. apkeliavo Čekoslovakiją, Vokietiją, Prancūziją, Vengriją, Austriją, Suomiją, Švediją, Daniją, Italiją.

Gintaro dirbiniai 1976-1990

8-ojo dešimtmečio viduryje akivaizdžiai sumenko dailininkų profesionalų domėjimasis gintaru. Jis liko pagrindine medžiaga tų kūrėjų darbuose, kurie liko ištikimi šiam mineralui, visų pirma, Feliksas Daukantas (1915-1985). Dailininko papuošaluose dar labiau išplėtota, minimalistinė, dizaineriška, asketiškos formos kryptis. Jis šiame etape atsisakė bet kokių puošybiškų detalių, komponuodamas papuošalą tik iš gintaro gabalėlio ir metalo lankelio, grandinėlės ar kitos funkcionalios detalės. Skirtingai nuo ankstesnio laikotarpio, dailininkas gintarą ištisai nugludindavo, pjaustė į gamtines formas neatitinkančias dizaineriškas geometrines struktūras - apskritimus, stačiakampiu (papuošalas, 1986; kaklo papuošalai, 1988).
Gintaro papuošalų sukūrė Eduardas Daukantas (g. 1948). Kazimiero Simanonio šio laikotarpio gintaro papuošalai susiję su jo darbu Vilniaus “Dailės” kombinate. Gintaras lieka pagrindiniu kūrybos baru Klaipėdos “Dailės” kombinate dirbusiems dailininkams (Albina Vertulienė, Petras Balčius, Nikolajus Žoludevas) ir visam būriui liaudies meistrų (Irena ir Feliksas Pakutinskai, Regina Andriekutė, Jonas Liukaitis, Alfredas Jonušas, Joana Martinkienė, Dionizas Varkalis).
Palangos gintaro muziejus akivaizdžiai stengiasi koordinuoti gintaro dirbinių tiriamąją ir parodinę veiklą. 1982 m. muziejuje buvo atidaryta respublikinė gintaro dirbinių paroda, kurią per 4 mėnesius aplankė 240 tūkst. žiūrovų. 1986 m. muziejuje atnaujinta ekspozicija. Surengta personalinių parodų (L. Šulgaitės, K. Simanonio, F. Daukanto, Birutės ir Eugenijaus Mikulevičių), Klaipėdos “Dailės” kombinato tiražinių darbų paroda.

Gintaro dirbiniai 1991-2001

Lietuvių dailininkų dėmesys gintarui sumenko. Gintaro papuošalai daugiausia liko liaudies meistrų kūrybos sritimi. Tautodailininkai savo dirbiniuose ištikimi iki šiol susiklosčiusiomis gintaro apdirbimo tradicijoms. Jie daugiausia kuria karolius, seges, apyrankes, kaklo papuošalus. Profesionalų juvelyrų kūryboje pasitaiko gintaro pritaikymo atvejų (K. Simanonis, S. Virpilaitis), tačiau daugiau savo kūryboje gintarui pasišventė tik nedaugelis. Birutė Stulgaitė (g. 1952) - viena iš nedaugelio, nuosekliau kūrusi papuošalus su gintaru. Skirtingai nuo F. Daukanto ir K. Simanonio, dailininkė šį mineralą traktavo nesupriešindama jo su metalu, o labai organiškai įjungdama į dirbinio visumą. Juvelyrė gintarą laiko įnoringa ir sudėtinga medžiaga, sunkiai sudarančia su metalu darnų ansamblį. Dėl to neretai gintarą derina su arklio ašutais, jūržole, naudoja odinius raištelius. Kartais smulkiomis gintaro ašarėlėmis nusagsto paprasčiausią lininę virvutę. Tačiau niekad neperžengia ribos, nuo kurios prasideda postmodernistinė provokacija ir antifunkcionalizmas. B. Stulgaitės papuošaluose gintaras kartais apvyniojamas aukso arba sidabro vielele, kad sudarytų tarsi atsitiktinai čia patekusio įspūdį (kaklo papuošalas, 1992; auskarai, 1995).

Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
Iliustracijos Antano Lukšėno.
Tinklapyje eksponuojamus gintaro dirbinių pavyzdžius restauravo
Lietuvos dailės muziejaus aukščiausios kategorijos restauratorė Bronė Kunkulevičienė

Gintaro apdirbimo tradicijos

Parengta pagal knygą “Palangos gintaro muziejus” (Vilnius, 1991 m. , knygos autoriai Antanas Tranyzas, Vladas Katinas, Romualdas Budrys) 

Gintaro medžiagos savitumas turėjo lemiamą reikšmę jo apdirbimo būdui. Senovės gintaro meno pavyzdžių gausu daugelyje Europos muziejų. Ypač daug jų Akvilėjos miesto muziejuose, nes tai buvo svarbus gintaro apdirbimo ir prekybos centras. Ankstyvaisiais viduramžiais gintaras naudotas vien utilitariniams religiniams tikslams: iš jo buvo daromi rožančiai, kryželiai ir kt. Apdirbimo meniškumui didelę reikšmę turėjo kunigaikščių ir didikų noras kuo daugiau įsigyti meniškai vertingų dirbinių. 1544 m. hercogui Albrechtui (1490-1568) įsteigus Karaliaučiaus universitetą, prie jo vėliau buvo įkurtas ir gintaro rinkinių muziejus. 1563 m. Karaliaučiaus dvare dirbo pirmasis samdomas gintaro meistras Štencelis Šmitas, kuris iš gintaro gamino dvarui meniškai vertingus daiktus.
Šio laikotarpio meno kūrinių išlikę nedaug, tačiau tie, kuriuos turime, yra muziejų puošmena. Jei XVI a. ir XVII a. pradžioje meniškiausius dirbinius pagamindavo Karaliaučiaus miesto meistrai, tai XVII a. pabaigoje pirmaujančią vietą gintaro apdirbimo srityje užjau užėmė Dancigas. Meninis gintaro apdirbimas ypač suklestėjo XVII a. ir XVIII a. pradžioje. Tuo laikotarpiu meistrai jau mokėjo gintarą tekinti, pjaustyti, raižyti ir šlifuoti. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, buvo išleistas įstatymas, kad gintarą tegalį apdirbti tik auksakaliai.
Šiuo laikotarpiu meniškais gintaro daiktais puošiami didikų rūmai ir bažnyčios, jie tampa viena populiariausių dovanų diplomatinių vizitų metu. Tokiu keliu yra iškeliavę kai kurie gintaro dirbiniai, dabar saugomi Maskvos Ginklų rūmuose ir Leningrado Valstybiniame Ermitaže.
Dauguma garsiųjų gintaro kūrinių yra pagaminta Dancigo dirbtuvėse. Tai Lenkijos karaliaus Jono III Sobeskio karūna, kuri išskobta iš vientiso gintaro gabalo, karaliui Vladislovui IV dovanotas karinio jūrų laivo modelis ir kiti dirbiniai, Maskvos Ginklų rūmų inventoriaus sąrašuose minima gintaro taurė, kurią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinys Stanislovas Vienevskis 1648 m. padovanojo carui Aleksejui Michailovičiui. Manoma, kad ji padaryta taip pat iš vientiso gintaro. Ten pat saugomos patriarchų Filareto ir Nikono lazdos, 1632 ir 1658 metais dovanotos Kuršo hercogo.
Beveik visi autoriai, rašę apie gintaro apdirbimą, rėmėsi išimtinai vokiečių teiginiais, kad gintaro apdirbimo monopolis priklausęs tik vokiečių miestų gildijoms. Tačiau yra faktų, kad ir Lietuvos feodalinėje valstybėje gintaras buvo apdirbamas ir naudojamas, Plintant amatams ir aiškėjant atskirų medžiagų apdirbimo specifikai, IX-XIII a. Lietuvoje atsirado meistrai gintarininkai. Mūsų protėvių sukurtos gintaro apdirbimo tradicijos išliko per daugelį amžių ir rado atgarsį netgi mūsų dienomis. Gintaro apdirbimo technika pasikeitė labai nežymiai, nebent tik tai, kad laikui bėgant apdirbama kruopščiau, dirbiniams suteikiamos taisyklingesnės formos. Tokia istoriko A. Varno nuomonė, kuris tyrinėjo gintaro apdirbimą ir jo naudojimą Lietuvoje IX-XIII amžiais.
Vienas iš svarbiausių gintaro apdirbimo centrų Lietuvoje nuo seno buvo Palanga. Jau feodaliniais laikais čia kūrėsi gintaro
dirbtuvės. Žemaičių pilies Teismo knygoje (saugoma Vilniaus universiteto rankraštyne rašoma, kad 1661 m. teismo byloje Palangos gintaro meistrams revizoriai paskyrė 100 auksinų dydžio baudą. Tai liudija, kad jau XVII a. viduryje Palangoje darbavosi meistrai gintarininkai. Minėtini ir Vilniaus XVIII a. auksakalių padaryti relikvijoriai, kurie eksponuojami Gintaro muziejuje. Restauruojant paaiškėjo, kad jie buvo puošti gintaro intarpais, tačiau laikui bėgant gintaras ištrupėjo, o keli likę gabalėliai gerokai sudūlėjo. Kad Vilniaus auksakaliai gaudavo gintaro žaliavą, galima spręsti iš 1829 m. Vilniaus universiteto profesoriui J. Volfgangui rašyto J. Pabrėžos laiško, kuriame klausiama, kokio gintaro Universiteto gamtos kabinetui reikia - šlifuoto ar nešlifuoto. Nurodomos ir nešlifuotų gintaro gabalėlių kainos, kurias nustatė Palangos gintarininkai.
Gintaro apdirbimo ir naudojimo tradicijos Lietuvoje siekia istorinius laikus. Dar vienas tokių liudijančių faktų yra muziejuje
eksponuojamas restauruotas gintaro kryžius (altorėlis). Manoma, kad jis sukurtas XVI a. pabaigoje, nes atlikimo technologija bei meninių formų charakteristikos atitinka būdingiausią to laikotarpio gintaro dirbinių bruožą - metalo dirbinių formų imitavimą. Yra duomenų, jog šis kūrinys priklausęs senajai Tytuvėnų bažnyčiai, o ją perstačius - Tytuvėnų vienuolynui.

Gintaro pramonė Lietuvoje (iki 1991 m.)
Parengta pagal knygą “Palangos gintaro muziejus” (Vilnius, 1991 m., knygos autoriai Antanas Tranyzas, Vladas Katinas, Romualdas Budrys) 

XVIII a. pabaigoje Lietuvą įjungus į Rusijos imperiją, Palangos gintaro dirbtuvės užėmė pirmaujančią vietą visos carinės
Rusijos gintaro pramonėje. Palangos gintaro dirbiniai kasmet būdavo vežami į Odesos mugę, kuri trukdavo trejetą mėnesių. Į ją suvažiuodavo pirkliai iš viso pasaulio. Palangos meistrų dirbiniai pasaulinėje rinkoje turėjo didelę paklausą ir sudarė rimtą konkurenciją Vokietijos meistrų dirbiniams.
Rusija gamino apie 30 procentų visos pasaulinės gintaro dirbinių produkcijos, jai priklausė antroji vieta pasaulyje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Palangoje buvo apdirbama vidutiniškai apie 20000 kg gintaro žaliavos per metus. Apytikriais duomenimis, Palangos gintaro apdirbimo pramonėje dirbo apie 300-500 darbininkų.
Pirmojo pasaulinio karo metais Palangos gintaro apdirbimo dirbtuvės buvo sunaikintos, dalis žymesniųjų meistrų persikėlė į Vokietijos (Karaliaučiaus) gintaro dirbtuves.
Lietuvos gintaro apdirbimo pramonei vystytis kliudė gintaro žaliavos stoka ir priklausymas nuo Vokietijos. Turėdama gintaro eksploatavimo monopolį, Vokietija žaliavos pardavimą reguliavo savo interesų naudai. Todėl prieškarinės Lietuvos gintaro pramonė buvo menkai išvystyta ir negalėjo konkuruoti su Vokietijos gintaro apdirbimo prioritetu pasaulinėje rinkoje.
Viena didesnių gintaro apdirbimo pramonės dirbtuvių Palangoje buvo pirklio Juliaus Remuso pastatytas gintaro fabrikas. Iki 1938 m. gaisro jis stovėjo, kur susikerta dabartinės Vytauto ir Jūratės gatvės. Šiame fabrike apie 80 žmonių rankiniu būdu gamino įvairius gintaro papuošalus. E. ir L. Gutmanų ir brolių N. ir G. Kanų dirbtuvėse dirbo po 15-20 darbininkų; kitos buvo žymiai mažesnės, turinčios po 5-10 darbininkų. Palangoje, Klaipėdoje ir Kretingoje buvo nemaža pavienių amatininkų, kurie turėdavo patentus įvairiems darbams, tačiau versdavosi ir gintaro apdirbimu.
Vienas iš tokių buvo garsus gintaro meistras Vladas Žilius, žemaičių pramintas ,,karuolininku". Jam priklausiusios gintaro apdirbimo staklės, kuriomis nuo XIX a. antrosios pusės Palangoje buvo apdirbamas gintaras, užima garbią vietą Gintaro muziejaus ekspozicijoje. Šios staklės, daug metų tarnavusios seniesiems mūsų krašto gintaro meistrams, yra vienos iš nedaugelio pramoninio gintaro apdirbimo liudytojų.
Nelengvas buvo tai amatas: darbo metodai ir įrankiai primityvūs, darbo sąlygos prastos. Gintaro dirbiniai nebuvo aukšto meninio lygio - daugiausia apskriti karoliai, įvairios sagės, kandikliai, dėžutės, kryželiai, rožančiai ir pan. Beveik niekas negalvojo apie tinkamesnį gintaro žaliavos panaudojimą atsižvelgiant į natūralias jo savybes. Didžiausią gintaro eksporto dalį sudarė įvairių rūšių karoliai, kandikliai, sagės ir rankogalių segtukai. Į Afrikos ir Azijos šalis buvo eksportuojami karoliai, į Suomiją, Švediją, Olandiją ir Prancūziją - kiti dirbiniai.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos gintaro apdirbimo pramonė beveik visiškai buvo panaikinta: žaliavų atsargos ir įrengimai išvežti į Vokietiją, dalis specialistų iškelta į Karaliaučiaus gintaro dirbtuves, o kita dalis, ypač žydų tautybės, išžudyta. 
Pirmaisiais pokario metais Kaune įkurta gintaro apdirbimo artelė „Gintaras”. Tai buvo pirmoji pajėgesnė gintaro apdirbimo dirbtuvė Respublikoje. 1946 m. Klaipėdos miesto pramkombinatas įsteigė gintaro apdirbimo cechą. Tais pačiais metais Lietuvos dailės fondo Klaipėdos kombinatas ,,Dailė” įkūrė gintaro apdirbimo dirbtuvę. Kretingos pramkombinatas vėliau organizavo gintaro cechą Palangoje, o Plungės pramkombinatas - cechą Plungėje. 1947 m. Lietuvoje veikė šešios gintaro apdirbimo dirbtuvės.
Nors vėliau dirbtuvių skaičius sumažėjo, tačiau gamybos apimtis išaugo. Nuo 1957 m. Lietuvos gintaro apdirbimo pramonėje įsigalėjo nauji gintaro apdirbimo būdai, įvestos naujos techninės sąlygos, kurios leido maksimaliai išryškinti gintaro medžiagos savybes ir panaudoti tobulesnę technologiją.
Siekdama toliau gerinti gintaro dirbinių kokybę ir jų meninį lygį, 1973 m. Lietuvos Ministrų Taryba nustatė, kad gintaro
dirbinius Respublikoje gamins Vietinės pramonės ministerijos meno verslų dirbinių ir suvenyrų gamybos įmonių susivienijimas ,,Dovana” bei Dailės fondo įmonės, taip pat Liaudies meno draugijos meistrai ir dailininkai.
Įvairius ir meniškus gintaro dirbinius gamino Klaipėdos ,,Dailės” kombinatas. Per metus čia buvo apdirbama apie 7-8 tonas gintaro. Kombinate buvo sutelkti geriausi gintaro specialistai-dailininkai profesionalai ir tautodailininkai, sudarytos tinkamos darbo sąlygos, įsigyta naujų įrankių.
Gintaro muziejuje eksponuojami šiuolaikiniai Klaipėdos ,,Dailės” kombinato serijiniai dirbiniai, pagaminti pagal dailininkų
A. Vertulienės, E. Augaitytės, A. Budrytės, J. Stumbro, P. Balčiaus sukurtus etalonus. Mūsų gintaro meistrų papuošalai ir suvenyrai turėjo didelę paklausą užsienio Šalyse: jie buvo eksportuojami į Japoniją, JAV, Daniją, Vengriją ir kitas šalis.