Kėdė. Lietuva, Vilnius, apie 1825-1830 m. Kėdės. Lietuva, XX a. II p.; Spinta, XIX a. Kolona-stovas. Lietuva, XIX a. I pusė

Baldų ir kitų medžio dirbinių raida nuo seniausių laikų iki XXI a.

Virtuali paroda „Senieji interjerų meniniai baldai (XVI a.-XX a. pr.):

Lietuvos dailės muziejaus baldų ir kitų medžio dirbinių rinkinys (parengta pagal skaitmeninės svetainės http://www.ldm.lt skyriaus „Rinkinys" http://www.ldm.lt/rinkin.htm informaciją)
Virtualioje ekspozicijoje rodomų baldų ir kitų medžio dirbinių sąrašas:

Baldų ir kitų medžio dirbinių raida nuo seniausių laikų iki XXI a.
Virtuali paroda  „Renesanso laikotarpio baldai (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)"

Renesanso laikotarpio medžio dirbiniai (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)
Ankstyviausi renesansiniai baldai pasirodė Vilniaus Žemutinėje pilyje. Jie buvo gaminamiKrėslas. Vidurio Europa, XVI a. pab.-XVII a. pr. stalių cechuose, vienuolynų ir didikų dvarų dirbtuvėse iš medžio lentų, pjautų vandens ir vėjo lentpjūvėse. 1616 m. Vilniaus drožėjai įsiliejo į stalių ir lovininkų cechą. Renesanso baldai Lietuvoje lengvesni nei gotikos laikotarpiu, dekoruoti profiliuotomis ir tekintomis architektūrinėmis detalėmis, drožtais ir raižytais reljefiniais ornamentais, inkrustuoti kaulu, metalu, dažyti žaliai, geltonai, baltai, raudonai, jų paviršius buvo vaškuojamas, beicuojamas. Dvaruose ir miestiečių namuose plito stalai, skrynios, suolai, pakabinamos lentynos, į sienos nišą įtvirtinamos arba pastatomos indų spintos. Bažnyčioms gamintos puošnios durys, suolai, klausyklos, sakyklos, altoriai. Baldais garsėjo vietinis drožėjas Lapacinskis, Vilniaus Žemutinėje pilyje dirbęs vengras Mykolas Kežmarko.

Baroko laikotarpio medžio dirbiniai (1600-1790)
Virtuali paroda „Baroko laikotarpio baldai (1600-1790)"

Laikrodis. Prancūzija, Šarlio Bulio mokykla, XVII a. pab. - XVIII a. I ketv.Baldus ir dekoratyvinius medžio dirbinius vis dar gamino cechų ir vienuolynų (jėzuitų, bernardinų, dominikonų) dirbtuvės. Garsėjo Nesvyžiaus šakos Radvilų baldų manufaktūros Bialoje, Nalibokuose, Nesvyžiuje. Meniškus medžio drožinius gamino Kasparas Šepelis, Andrius Mickevičius, Jonas Cieslikavičius, Juozapas Bilauskas. Stilingų baldų Vilniuje padarė tilžiečiai Friderikas Donelaitis, Jurgis Mikutaitis, taip pat Ignotas Barčius, Pranciškus Brakmanas, Danielius Džotas, Jonas Boklauskas, Adomas Kasparinis, Simonas Juozapas Sulikavičius, kt. Daug baldų ir medinės įrangos buvo bažnyčiose (Pažaislio vienuolyno bažnyčios zakristijos buazerijos, 1675-1695; Šv. Jono bažnyčios suolai, stalai ir kiti baldai, XVIII a., stalius ir drožėjas Jonas Boklauskas). Baroko medžio dirbiniams būdingos lenktos linijos, banguoti siluetai, gausi augalinių ir geometrinių motyvų puošyba.

Klasicizmo laikotarpio medžio dirbiniai (1780-1850)
Virtuali paroda „Klasicizmo laikotarpio baldai (1780-1850)"

Didelę dalį išlikusių klasicistinių dirbinių sudaro bažnytiniai ir pasaulietiniai baldai, kurie ir toliau buvo gaminami miestų cechuose, dvarų ir vienuolynų dirbtuvėse. Meniški Monkštasuolis. Rusija, XIX a. I pusė baldai buvo kuriami Antano Tyzenhauzo, Radvilų, Oginskių ir kitų didikų jau anksčiau įkurtose manufaktūrose Kėdainiuose, Biržuose, Nesvyžiuje, Bialoje, Lachvėje. Nemažai baldų buvo įvežama iš Lenkijos, Vokietijos, Čekijos.
Lietuvos klasicistiniai baldai konstruktyvūs, lengvi, mobilūs, mažiau puošybiški ir kresnesnių formų nei užsienietiški. Jų siluetai tiesūs, kojelės kaneliūruotos, primenančios kolonas. Gaminti iš vietinės medienos: pušies, ąžuolo, klevo, uosio, eglės. Faneruoti vietine mediena, kartais įvežtiniu riešutmedžiu, raudonmedžiu ar karelų beržu. Puošti intarsija, marketri, bronzinėmis ir auksintomis aplikacijomis. Skoningi antikiniai ornamentai pabrėžė baldo konstrukciją.

XIX a. lietuvių medžio dirbiniai
Virtuali paroda „XIX a. pabaigos-XX a. pradžios Lietuvos ir užsienio šalių badai" 

I SALĖ  

II SALĖ

XIX a. baldai bei kiti medžio dirbiniai ir toliau buvo gaminami stalių cechuose, amatininkų dirbtuvėse ir pavienių meistrų. Iki 1863 m. sukilimo Lietuvos baldų gamybos srityje vyravo bydermejerio stilius. Baldai daryti iš vietinės šviesiosBaldų komplektas: stalas, du foteliai, viengulė lova. Vakarų Europa, XIX a. II pusė medienos (trešnės, kriaušės, klevo, topolio, uosio, alksnio). Juos poliravo, faneravo, puošė intarsija, minkštąsias dalis aptraukdavo vienspalviais arba dryžuotais apmušalais. Nuo vakarietiškų baldų lietuviškieji skyrėsi supaprastinta, masyvesne, grubesne forma ir kuklesne apdaila. XIX a. Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, pagausėjo skirtingų baldų atmainų. Išplito įvairūs stalai: valgomieji, rašomieji, kortų, rankdarbių ir pan. Bydermejeriui itin būdingi apskriti staleliai su viena koja ir prie jos pritvirtintomis 3-4 atramomis. Šalia jo statyti krėslai išlenkta atkalte ir lanksčiais voliutų pavidalo porankiais (vad. hamburgietiška kėdė). Lietuviškos sofos (ypač populiarus XIX a. baldas) masyvesnės už europietiškas, dažnai aukštomis, ampyrui būdingomis, atkaltėmis ir porankiais.
Po 1863 m. Lietuvoje išplito neobarokas ir neorokokas, pasižymintis banguojančiais siluetais, lanksčiomis linijomis ir vietinei baldų gamybai būdingu stabilumu, tvirtumu, negausiu dekoru. Amžiaus pabaigoje išryškėjo neorenesansinės tendencijos. Dvaruose plito medžiotojų baldų komplektai, dekoruoti briedžių ragais. Stalių dirbtuvėse buvo gaminami lietuviško stiliaus baldai. Iš didesnių baldų dirbtuvių paminėtinos Gilelso ir P. Dovydavičiaus dirbtuvės Vilniuje, J. Romerio "Elena" Kaune (Aleksote). Lietuvos dailės muziejaus baldų rinkiniuose gausiausią dalį sudaro 19 a. baldai. Amatininkai gamino reljefiškais ornamentais puoštas gyvenamųjų namų fasadines duris, o bažnyčioms, cerkvėms ir sinagogoms - puošniai drožinėtus altorius, sakyklas, klausyklas, suolus, nešiojamus altorėlius, ikonostasus, bimas ir kt.

Lilijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

XX a. lietuvių baldai ir kiti medžio dirbiniai

Svečių kambario baldai: apskritas stalelis, 3 pusminkščiai krėslai

Medžio dirbiniai 1900-1918 metais
XX a. pradžioje Lietuvos gyventojus baldais aprūpindavo Kauno ir Jonavos baldų fabrikai, gaminę šios rūšies produkciją iš u?sieninių arba vietinių medienos paruošų. Nemažai baldų buvo importuojama iš Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Latvijos. Užsakymus atlikdavo amatų mokyklų stalių skyrių moksleiviai. Miestuose ir miesteliuose veikė nedidelės privačios baldų dirbtuvėlės. Tarp baldininkų vyravo istorizmo stilių ir moderno (dar art nouveau, secesija) formos. Įvairių stilių baldus buvo galima išvysti 1900 m. Vilniuje veikusioje Baldų ir audinių parodoje. Eksponuoti baldų komplektai buvo pagaminti pagal iš anksto į Lietuvą atgabentų Vakarų Europos firmų “Maple”, Octzmann”, “Brühl” katalogus. Miesto amatininkus naujos europinės mados daugiausia pasiekdavo per šiuos pavyzdžių katalogus. Kaimo baldžiai darė paprastus, funkcionalius baldus, neišsiskiriančiais stiliaus požymiais.
Pavienių baldų iki Pirmojo pasaulinio karo sukūrė Antanas Jaroševičius, Tadas Daugirdas, Petras Rimša.

Medžio dirbiniai 1932-1939 metais
3-4 dešimtmečiais Lietuvoje sparčiai augo miestai. Ypač plėtėsi Kaunas, per nepilną dešimtmetį iš tipiško provincijos miesto tapęs tikru didmiesčiu. Kitomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis augo gyventojų poreikiai. Statomiems butams, visuomeniniams interjerams trūko baldų, iškilo stilingo interjero bei modernios įrangos projektavimo būtinybė. Butus ir visuomenines patalpas užplūdo serijinės gamybos baldai, miestiečių būstai supanašėjo. Svarbesniems visuomeniniams interjerams įrengti buvo skelbiami konkursai. Bet dažnai juose buvo atžymimi ne patys vertingiausi, bet labiausiai tautinio stiliaus sampratą atitinkantys projektai.
3-iojo dešimtmečio pradžioje lietuviško stiliaus baldų pavyzdžių tuo užsiimantiems amatininkams suprojektavo Petras Kalpokas. 4-ajame dešimtmetyje kaip baldų projektuotojai ir interjero dekoratoriai pasireiškė Antanas Gudaitis ir Gerardas Bagdonavičius. Jų baldų formos buvo grįstos tuo metu Europoje madingu art deco stiliumi ir tarpukario Lietuvoje propaguojamo tautinio stiliaus elementais. 1931 m. A. Gudaitis (1904-1989) dalyvavo Pitsburgo universiteto Lietuviškos auditorijos projekto konkurse, jo baldų ir pano projektai apdovanoti pirmąja premija. G. Bagdonavičius (1901-1986) greta kitų kūrybinės veiklos sričių užsiėmė ir baldų projektavimu. Vienas svarbesnių jo baldų projektų - liaudiškai stilizuotas ąžuolinis komplektas (ilgas stalas, po dvylika krėslų, kėdžių, taburečių, keli staleliai, spintos) su beržo ir riešutmedžio intarsija, kadagio inkrustacija - buvo pasirinktas iš kitų projektų, įrengiant karininkų ramovės interjerą. 1937 m. tuo pačiu stiliumi dailininkas sukūrė suolus Kauno karo muziejui.
3-ojo dešimtmečio pabaigoje kūrybinį kelią pradėjo Jonas Prapuolenis (1900-1980). Dailininkas 1923-1928 m. studijavo Kauno meno mokyklos bendrajame skyriuje. Įsteigė Kaune privačią baldų dirbtuvę, kuri 1932-1934 m. funkcionavo kaip Švietimo ministerijos remiama mokymo studija. Nuo 1928 m. dalyvavo dailės parodose. 1934 - 1935 m. tobulinosi Paryžiuje, Nacionalinėje aukštojoje dailės ir amatų konservatorijoje, interjero skyriuje. Buvo gerai įvertintas 4-ojo dešimtmečio tarptautinėse parodose (aukso ir sidabro medaliai 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje, diplomas 1938 m. tarptautinėje amatų parodoje Berlyne).
4-ojo dešimtmečio J. Prapuolenio baldai masyvūs, funkcionalūs, konstruktyvių arba aptakių formų. Siluetų konstruktyvumas ir stilizacija sietini su art deco stiliumi. Tačiau siekdamas suteikti baldams tautinio stiliaus bruožų, dailininkas rėmėsi lietuvių liaudies baldų proporcijomis, kai kuriomis konstrukcinėmis priemonėmis, dekoro elementais. Svarbesni to meto baldų pavyzdžiai: komplektas, sukurtas dailininkui A. Galdikui (1929), baldai vaišėms (1929) - režisieriui A. Olekai, taip pat Karininkų ramovės gotikinės menės interjero detalės (lubos, buazerija, parketas, durys) ir baldai (1936). Ankstyvajame periode susiformavusius bruožus, kurių pagrindas - nacionalinių ir modernių elementų derinys, J. Prapuolenis plėtojo ir vėlesnėje kūryboje. Kita, ne mažiau reikšminga baldų dirbtuvė Kaune buvo J. Prapuolenio studijos auklėtinio Jono Vainausko, taip pat garsėjusio tautinių baldų stiliumi. J. Prapuolenio, G. Bagdonavičiaus, J. Vainausko, A. Gudaičio darbai diegė tautiškumo sampratą baldų gamybos srityje.

Medžio dirbiniai 1945-1960 metais
5-6-jame dešimtmečiais baldus gamino po karo savo veiklą atnaujinę baldų ir medžio dirbinių kombinatai, nedideli fabrikai. Jiems nereikėjo sudėtingos mechanizuotos įrangos, todėl lietuviškų baldų gamyba buvo plėtojama su vis didesniais užmojais. Masinės baldų gamybos stilius buvo orientuotas į to laikotarpio sovietinių baldų madas, kuriose vyravo vakarietiško funkcionalizmo ir 1IX a. bydermejerio derinys, tam tikri istorinių baldų puošybos elementai. Baldų dailininkus su aukštesniuoju išsilavinimu tuo metu rengė Kauno ir Telšių taikomosios dailės mokyklos. Modernesnio stiliaus plėtrai 1957 m. Vilniuje įsteigtas Baldų projektavimo konstravimo biuras (nuo 1959 m. Liaudies ūkio tarybos eksperimentinis konstravimo biuras), rengęs tipinius projektus visai Lietuvos baldų pramonei. Kūrybingai šiame biure dirbo architektai ir dailininkai. Nemažai unikalių baldų 6-ajame dešimtmetyje suprojektavo Jonas Virakas, Simonas Ramunis, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Sofija Rimantienė.
Jonas Prapuolenis (1900-1980) toliau nuosekliai ir kryptingai kūrė lietuviškų baldų stilių. Dailininkas gilinosi į lietuvių liaudies baldų tradiciją. Dėstydamas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, o vėliau Kauno taikomosios dailės mokykloje (nuo 1959 - S. Žuko taikomosios dailės technikumas), J. Prapuolenis rinko medžiagą mokslinei studijai “Lietuvių liaudies baldai”, kaupė liaudies meno ir liaudies baldų iliustracijas, domėjosi muziejų ir privačių asmenų tautodailės rinkiniais. 1940-1960 m. dailininkas sukūrė įvairios paskirties baldų visuomeninėms įstaigoms, projektavo ir pats gamino baldų pavyzdžius masinei gamybai. 1941 m. padarė ąžuolinių baldų komplektą Vilniaus dailės akademijai (du stačiakampiai stalai, dvylika krėslų, du suolai, knygų spinta). Baldai masyvūs, monumentalūs, nacionalinio kolorito jiems suteikia liaudiškų krėslų siluetus primenančios atkaltės, jas puošiantys prieverpsčių saulutės intarsijos motyvai.
Tolydžio J. Prapuolenio baldai keitėsi nuo sunkių formų iki lengvesnių, grakštesnių. Baldų išraiška priklausė nuo paskirties. Visuomeninių interjerų baldai sunkesni, paprastesnių formų (Lietuvos dailininkų sąjungos baldų komplektas, 1954), vaikų kambario komplektai dvelkė žaismingumu (“Žemčiūgėlis”, 1957), miegamųjų - saikingumu (“Žvaigždutė”, 1956), svetainės - puošnumu, solidumu (svetainės komplektas, 1959). Atitinkamai buvo parenkama ir mediena: kabinetams, reprezentacinėms patalpoms tiko ąžuolas, svetainėms, miegamiesiems - klevas, beržas, vasarvietės - pušis, eglė, liepa. J. Prapuolenis ne kopijavo lietuvių liaudies baldų stilių, tik panaudojo atskirus jų elementus ir puošybos motyvus. Baldų dailininko darbai pasižymėjo aiškia, funkcionalia konstrukcija, neperkrauta, išraiškinga forma, santūriu ir tinkamai parinktu dekoru. Menininkas dalyvavo beveik visose to meto respublikinėse ir sąjunginėse parodose. 1955 m. Pabaltijo taikomosios dekoratyvinės dailės parodoje eksponuotas svečių kambario komplektas (1955) buvo pripažintas geriausiu baldų eksponatu parodoje. 1960 m. Vilniuje surengta autorinė J. Prapuolenio darbų paroda buvo reikšmingas įvykis jo biografijoje ir Lietuvos meniniame gyvenime.
5-6-ojo dešimtmečių dailės parodose dažnai buvo galima pamatyti smulkiųjų medžio dirbinių: dekoratyvinių lėkščių, įvairios paskirties dėžučių, indelių, suvenyrų, papuošalų iš įdomios tekstūros medžio gabalėlių. Šių kūrinėlių autoriai dirbo “Dailės” kombinatuose, ne visi jų turėjo reikiamą išsilavinimą, todėl dirbiniai buvo nevienodo meninio lygio. Skoningumu ir meniškumu išsiskyrė S. Rimantienės medžio dėželės, indeliai, dekoratyvinės lėkštės. Jie buvo kameriškų, lakoniškų formų, santūraus dekoro. Dailininkė vengė tuo metu paplitusio puošybiškumo. Jos dirbiniai dekoruoti nesudėtingo augalinio piešinio metalo inkrustacija, raižytu geometriniu ornamentu., susietu su indo forma.

Medžio dirbiniai 1961-1975 metais
Dėl išaugusių statybų šiuo laikotarpiu ypač padidėjo pagrindinių medžio dirbinių - baldų paklausa. Jie buvo gaminami medžio apdirbimo kombinatuose ir baldų fabrikuose, kurie veikė visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Masinės ir serijinės gamybos baldų projektavimu užsiėmė dar 1957 m. Vilniuje įsteigtas Baldų projektavimo ir konstravimo biuras. Šio biuro architektai ir dizaineriai projektavo baldus, atsižvelgdami į naujas technologijas ir laikotarpio estetines normas, grįstas funkcionalistine samprata. 7-8-ojo dešimtmečių baldai privalėjo būti funkcionalūs, racionalios konstrukcijos, lakoniškų formų, padaryti iš naujų medžiagų, mobilūs, surenkami iš unifikuotų dalių, tinkantys prie tipinio gyvenamojo būsto architektūros. Puošyba beveik nevartota. Pati daikto konstrukcija buvo suvokiama kaip estetinė vertybė.
Pagal biuro architektų projektus padaryti baldai buvo eksponuojami aptariamojo laikotarpio taikomosios dailės parodose. Svarbesni to meto baldų projektai: Lygijos ir Algimanto Stapulionių bendrojo kambario baldai (1961); Liucijos Zaveckienės vaikų darželių tipiniai baldai (1962), valgomojo baldai (1969); Valerijos Cukermanienės svetainės minkštų baldų komplektas (1969), Eugenijaus Gūzo ir L. Stapulionienės Nacionalinio operos ir baleto teatro baldai (1974), E. Gūzo Vilniaus santuokų rūmų baldai (1975).
Bene vienintelis, užsiėmęs unikalių baldų kūryba buvo Jonas Prapuolenis(1900-1980). Dailininkas kaip ir anksčiau kūrė liaudiškos stilistikos baldus, kuo toliau, tuo labiau atitrūkdamas nuo tiesioginių liaudies baldų citatų. Šio laikotarpio baldai ypač grakštūs, lengvi, mobilūs, pagaminti daugiausia iš šviesios medienos, beveik be puošmenų. Funkcionalistinės laikotarpio tendencijos diktavo formos lakoniškumą ir santūrumą. Tik tam tikros užuominos (liaudies baldus primenančios atkaltės, stalo konstrukcija, bendros proporcijos) siejo šio laikotarpio baldus su liaudies prototipais (jaunimo svetainės, vasarvietės baldai, abu 1969). Savo sugebėjimus dailininkas turėjo progos įrodyti, kurdamas visuomeninės paskirties baldus (karčemos Liaudies buities muziejuje baldai Rumšiškėse, 1975).
Norint suteikti liaudišką koloritą nacionaline dvasia įrengiamose patalpose, nemažai sukurta medinių skulptūrų, pano, medinių sienelių ir kitokių medžio dirbinių. Vieni įdomiausių pavyzdžių - Leono Striogos drožti krėslai ir skulptūriniai stulpai Kauno kavinėje “Trys mergelės” (1967), Laimučio Ločerio reljefinis pano Vilkaviškio restorano salėje (1972), Stepono Šarapovo kompozicija Vilniaus “Erfurto” restorane (1972), Arvydo Každailio horeljefai Simno “Žuvinto” (1972) ir Varėnos “Dainavos” restoranuose (1975), Regimanto Kavaliausko kompozicija Vilniaus Sporto rūmuose (1973).

Medžio dirbiniai 1976-1990 metais
Beveik išnyko iš parodų salių unikalūs baldai, išskyrus pavienius bandymus kurti šios rūšies dirbinius ir bandyti jiems suteikti autoriaus stiliaus individualumo. Tai Jūratės Bučmytės (g. 1958), Alberto Krajinsko (g. 1956), Petro Šaulio (g. 1957) unikalių baldų pavyzdžiai. Ir toliau baldus serijinei ir masinei gamybai gamino vienintelis tuo metu Lietuvoje Baldų projektavimo ir konstravimo biuras Vilniuje. Svarbesni to laikotarpio biuro dizainerių projektai - baldai Maskvos olimpiniam kompleksui (archit. Algimantas Stapulionis, 1980; kiek vėliau pritaikyti ir Lietuvos viešbučiams), baldai rekonstruotam Valstybiniam akademiniam dramos teatrui (archit. Valerija Cukermanienė, 1980-1981), Eugenijaus Cukermano, Brigitos Adomonienės, Tado Baginsko, Florentinos Neros Nesavienės, Liucijos Zaveckienės įvairūs baldų projektai pramoninei gamybai, tipiniai baldai mokykloms ir darželiams. Lyginant su 7-uoju dešimtmečiu, dabartinio etapo baldai buvo patogesni, komfortiškesni, ne tokios asketiškos išvaizdos kaip anksčiau, labiau individualizuoti.
Aptariamuoju laikotarpiu sumažėjo dekoratyvinių medžio dirbinių interjere. Vienas iš nedaugelio buvo Laimučio Ločerio išdrožtas medžio reljefas “Neringos” viešbutyje Vilniuje (1977).

Lijana Natalevičienė

Lietuvos dailės muziejaus baldų ir kitų medžio dirbinių rinkinys

Lietuvos dailės muziejaus Taikomosios dekoratyvinės dailės rinkinyje turtingą skyrių sudaro baldai.
Ankstyviausi baldai, kurie saugomi šiame rinkinyje, datuojami XVI a. Vertingiausią ir didžiausią kolekcijos dalį sudaro XVII-XVIII a. vietinių meistrų sukurti baldai (dalis jų priskiriama Vilniaus klasicizmo periodui).
Ypač didelė bažnytinė apeiginių rūbų ir indų spinta, pagaminta jėzuitų vienuolių meistrų. Sudėtinga rokoko stiliaus konstrukcija, formos ir apdailos technologija, meistriškomis vietinės medienos intarsijomis - taigi meniškumu ir kokybe spinta nenusileidžia geriausiems Vakarų Europos pavyzdžiams.
Muziejuje taip pat yra Dancigo (dabar - Gdansko) dirbtuvių spintų, Prancūzijos Liono meistrų kėdžių, rokokinių stalelių bei XIX amžiaus pirmos pusės spintų iš Vokietijos ir kt.
Pagrindinę šiame rinkinyje esančią baldų grupę sudaro XIX amžiaus eksponatai. Nors jie retai buvo žymimi meistrų ar dirbtuvių ženklais, tačiau stilistinė analizė leidžia sakyti, kad didesnę kolekcijos dalį sudaro Lietuvos meistrų pagaminti baldai. Kita dalis - įvežtiniai Vakarų Europos, Rusijos baldai, kuriuos naudojo Lietuvos didikai.
XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos baldų gamybą gražiai reprezentuoja žymaus kūrėjo Jono Prapuolenio įvairios paskirties baldų komplektai.

Lietuvos dailės muziejaus informacija

Išsamiau apie LDM baldų rinkinį:
Taikomosios dailės muziejaus
(VTDM) (1987 m. įsteigtas kaip Lietuvos dailės muziejaus (LDM) padalinys) medžio dirbinių rinkiniuose iki 2001 m.sukaupta apie pusantro tūkstančio baldų.
Baldai į šį muziejų pateko įvairiais keliais. Dalis jų rinkiniuose atsidūrė iš Vilniaus miesto muziejaus, gyvavusio 1933-1940 m., kolekcijų. Į jas daug baldų, sukurtų XVI a.pab.-XIX a. laikotarpiu, buvo suvežta dažniausiai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos teritorijose įsikūrusių dvarų. Šie baldai minėtuose dvaruose buvo rūmų interjero dalimi. Per karus, suirutes, gaisrus, karus daug dvaruose turėtų baldų buvo išblaškyta, išgrobstyta, sunaikinta, pateko į privačias kolekcijas, antikvariatus ar valstybinius rinkinius. Nuo 1940 m. (sovietinės okupacijos laikmečiu ir atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais) LDM daug baldų įsigijo iš privačių asmenų. Tuo laikotarpiu iš minėtų asmenų baldai buvo superkami ar įgyjami kaip dovanos, palikimai. Daug baldų įsigyta iš turtingų, įžymių vilniečių: L. Okulewicz, A. Gudzevičiaus, J. Bunaičio, H. Kairiūkštytės-Jacinienės ir kt.
Nemažą dalį vertingų antikvarinių baldų 1999 m.padovanojo garsus lietuvių kilmės kolekcininkas M. Žilinskas. Daug itin meniškų XIX a. I pusės baldų į Lietuvą buvo atgabenta XX a. 7-ajame dešimtmetyje iš Rusijos, Lietuvos atstovybės Maskvoje, kaip poeto J. Baltrušaičio palikimas.
TDM rinkiniams priklauso baldai, sukurti laikotarpyje nuo XVI a. pab. iki XX a. II-osios pusės. Tai vėlyvojo renesanso (manierizmo), ankstyvojo, brandžiojo ir vėlyvojo baroko, rokoko, neoklasicizmo, ampyro, bydermejerio stilių, istorizmo ir eklektikos krypčių, moderno stiliaus, konstruktyvizmo, funkcionalizmo ir naujausių postmodernizmo stilių baldai. Bene didžiausią rinkinio dalį sudaro XIX a. 2-oje pusėje ir XX a.pradžioje sukurti neostilių ir eklektikos formų baldai. Mažiausiai yra XVI a.-XVII a. sandūros vėlyvojo renesanso (manierizmo), XVII a.pab.-XVIII a. I-osios pusės barokinių ir rokokinių A. Ch. Boulle’o stiliaus, XVIII a. pab. Liudviko XVI-ojo neoklasicizmo, XIX a. 1-osios pusės prancūziškojo ampyro , XIX a.pab.-XX a. pr. moderno stiliaus , XX a. II-osios pusės postmodernizmo krypčių baldų. Nemažą rinkinio dalį sudaro barokiniai Dancigo mokyklos ir rokoko stiliaus, lietuviško konstruktyvizmo ir funkcionalizmo bei neoliaudiško stiliaus baldai . Daug turima XIX a. I-osios pusės rusiškojo ampyro ir bydermejerio stilių baldų pavyzdžių.
Rinkiniuose sukaupta įvairiausių tipų karkasinių, korpusinių ir polifunkcinių baldų pavieniai egzemplioriai ir jų komplektai. Iš karkasinių baldų paminėtinos taburetės, įvairių tipų kėdės, krėslai, banketės, foteliai, sofos, kušetės, šezlongai, mikštasuoliai, kietieji suolai, etažerės, stalai, žaidimų (kortų) ir rankdarbių staleliai, servantai, tripodiniai staleliai, staleliai-stovai, dekoratyvinės kolonos-stovai ir kt. š korpusinių baldų - skrynios, kredensai, bufetai (indaujos), spintos, spintelės, vitrininės spintelės, komodos ir komodėlės, sekreterai. Iš polifunkcinių-kasapankos, sekreterai - komodos, kelioniniai sekreterai, komodos-biurai ir kt.
Rinkiniuose esantys baldai dažniausiai buvo sukurti Vidurio ir Rytų Europos regiono šalyse: Lietuvos (Vilniaus, Dotnuvos), Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos (Peterburgo), Vokietijos (Karaliaučiaus, Gdansko, Hamburgo, Kiolno), Austrijos (Vienos) baldų dirbtuvėse. Mažiau yra baldų, kuriuos sukūrė Vakarų ir Pietų Europos šalių - Prancūzijos, Anglijos, Olandijos, Italijos - baldų gamybos meistrai.
Senuosius istorinius baldus sukūrę autoriai iki šiol dažniausiai dar neidentifikuoti. Tačiau dalies baldų gamybos meistrų, kurie kūrė ar tebekuria unikalius vienetinius baldus XX a. laikotarpiu ir XXI a. pradžioje, pavardės yra žinomos. Tai Jonas Prapuolenis, J. Bučmytė, A. Krajinskas ir kt.
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose vyrauja meniški, aukštos medžiagų ir atlikimo kokybės baldai. Jie restauruojami Vilniaus Prano Gudyno restauravimo centre.
TDM 1987-1999 m. veikusi nuolatinė taikomosios dailės ekspozicija gana nuosekliai geriausiais baldų pavyzdžiais pristatė Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos baldų stilistinę raidą nuo XVI a. pab. iki XX a. II-osios pusės. Nuo 1999 m., Vilniaus senajame arsenale pradėjus eksponuoti “Žalgirio mūšio” paveikslą, o po to surengus ilgalaikę parodą “Krikščionybė Lietuvos mene”, ankstesnė ekspozicija buvo panaikinta.
Nuo 2001 m. vasaros vidurio su aukštos meninės vertės neoklasicizmo, ampyro ir bydermejerio stilių baldais galima susipažinti Vilniaus Chodkevičių rūmų (Vilniaus paveikslų galerijos) atidarytoje parodoje. Didelė dalis baldų iš LDM rinkinių ir iš Lietuvos kolekcininkų asociacijos antikvariato “Maldis” nuo 2001 m. liepos 17 d. eksponuojama Vilniaus Radvilų rūmuose parodoje “Senųjų interjerų meniniai baldai.XVI-XIX a.”, kuri veiks iki 2001 m. pabaigos.

Dalius Baltrėnas

Lietuvių baldus ir kitus medžio dirbinius virtualioje ekspozicijoje reprezentuojantys autoriai:

Jonas Prapuolenis